LTKičas, kisdamas pagal įvairių laikotarpių diktuojamas aplinkybes, atsižvelgdamas į mados reikalavimus, apeliuoja į įvairius žmonių norus, emocijas bei jusles. Taip jis gali remtis visuomenėje puoselėjama tėvynės ar gamtos meile, meile vaikams, šeimos vertybėmis, erotika, religingumu, morale, meile menui. Kičo fenomenas, kuriam vakarietiškoje menotyros tradicijoje skirta daug teorinės literatūros nuo XX a. pirmosios pusės iki šių dienų, sulaukė daug apibūdinimų. XX a. bandyta suformuluoti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima sukurti kičo definiciją bei išryškinti kičo ir meno dichotomiją. Žvelgiant į problemą iš skirtingu požiūrio taškų, sąvoka "kičas" ir jo santykio su menu apibūdinimas patyrė gana radikalių pokyčių. Kičo mene neišnyksta originalo ir reprodukcijos, aukštojo ir populiariojo meno, elito ir popkultūros dichotomijos. Čia jos įgyja kitas, dažnai atvirkščias konotacijas; apibūdinimai, galioję kičui, gali būti pritaikomi kičo menui. Šio straipsnio tikslas - stebėti sąvokos "kičas" egzistenciją originalo ir reprodukcijos plotmėje, bandyti nustatyti kičo ir meno santykį bei vietą, kur kičas gali virsti menu. Tekste bus laikomasi daugumos kičo problema tiriančių autorių nuomonei neprieštaraujančios sampratos, jog bet kokio turinio objektas turi kičinių bruožų tuomet, kai jis pateikiamas sekliai, saldokai, siekiant neadekvačiai, dažniausiai perdėtai sujaudinti žiūrovą, sukurti nereikalingą patetiškumą.
ENThe article is concerned with the complex relationship between kitsch and art, and focuses on the relevance of these concepts with regard to original and reproduction. The notion of "kitsch" is introduced both from the etymological perspective and as the opposite of "art". Reproduction of an artwork often results in kitsch. However, in late modernity the concepts of art and kitsch are no longer applicable, and in professional art the latter becomes a means of expressing irony. "Pop icons" by Solveiga and Alfredas Krivičiai illustrates such use of kitsch.