Sužlugdytos pertvarkos metas Lietuvoje XVIII amžiaus pabaigoje

LTStraipsnyje aptariama XVIII a. paskutiniuoju ketvirčiu Abiejų Tautų Respublikoje vykusių reformų genezė ir jų reikšmė valstybės bei visuomenės gyvenimui. Apžvelgęs Ketverių metų seimo priimtų sprendimų, Gegužės 3 d. konstitucijos suteiktą stimulą krašto modernizacijai, autorius konstatuoja, kad 1792-1793 m. Rusijos bei Prūsijos invazija ne tik palaidojo Respublikos nepriklausomybę, bet ir daugiau nei šimtmetį pertraukė natūralų visuomenės modernėjimo procesą. Nors ir pasmerktas pralaimėti, 1794 m. T. Kosciuškos sukilimas parode, jog visuomenė jau nenorėjo nuolankiai pasiduoti RUSIJOS despotui ir buvo pasiryžusi priešintis. Aptarta visuomenės ir tautos modernizacijos pradžia, žingsniai į teritorinę savivaldą ar daugialuomę politinę tautą buvo tarsi dar tolimos ateities ženklai. Lietuvos istorijoje dar bus ilgas XIX amžius, gūdžios svetimos valstybės valdžios (su ja bus kovojama ginklu ir knyga), naujos lietuvių tautos kilimo amžius. Šie ženklai, veikiami naujų aplinkybių, pakitę, politinėje arenoje vėl pasirodys 1905 m. tautinės revoliucijos metu ir bus įtvirtinti modernios lietuvių tautos gyvenime, kuriant Lietuvos valstybę po 1918 m. Vasario 16 d. akto.

ENThe article discusses the genesis of the reforms, which occurred in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the last quarter of the 18th century and their meaning to the life of the state and the society. Upon overviewing the stimulus for modernization of the land, provided by the resolutions, made during the Four-Year Sejm and the Constitution of 3 May, the author states that the Russian and Prussian invasion of 1792-1793 not only buried the independence of the Republic, but also terminated the natural process of modernization of the society for the time period longer than one hundred years. Although doomed for failure, the T. Kosciuška’s uprising of 1794 showed that the society already did not want to surrender to Russia’s despotism and was ready to take a stand. The commencement of modernization of the nation and the society, the steps towards territorial self-governance and multi-caste political nation were signs of the future to come. The history of Lithuania was still in for the long 19th century – the era of power of a foreign state (which was fought with weapons and books) and an age of uprising of a new Lithuanian nation. The said signs, influenced by new circumstances, would appear, slightly changed, on the political arena during the national revolution of 1905 and would be entrenched in the life of the modern Lithuanian nation, when the state of Lithuania was developed after the adoption of the Act of 16 February, 1918.