Dailės kūrinio specifikos samprata XX a. I pusės lietuvių estetikoje

LTStraipsnyje nagrinėjamas dailės kūrinio meninės kalbos specifikos klausimo, kurio aktualumą lėmė modernizmo patirties įsisavinimas 3-ojo dešimtmečio pabaigos - 4-ojo dešimtmečio lietuvių dailėje, kėlimas ir sprendimas tarpukario estetikoje. Lietuvių estetinei minčiai, kuri skleidėsi ne tiek akademinės estetikos, kiek teoretizuojančios meno kritikos pavidalu, šis klausimas tapo aktualus tuomet, kai mūsų meniniame gyvenime susidūrė tradiciniai ir modernūs dailės kūrybos principai. Straipsnyje aptariami "senojo" ir "naujojo" meno šalininkų polemikoje išsakyti argumentai, kuriais vadovautasi vertinant dailės procesą; taip pat siekiama išryškinti tradicinio požiūrio į dailę kaip sekimą gamta ir novatoriškos, XX a. estetikos idėjomis grindžiamos dailės kūrinio santykio su tikrove sampratos priešstatą. Dailės kūrinio specifikos klausimą XX a. I pusės lietuvių estetikoje kėlė novacijų mūsų dailėje, jos lygiavimosi į europinį kontekstą iniciatoriai. Tradicinės meno sampratos šalininkai, netoleruojantys požiūrio į dailę kaip formų kalbą, neigiamai žiūrėjo į lietuvių dailės modernėjimo žingsnius. Mūsų dailės procesus profesionaliai vertinantys autoriai ėmėsi aiškinti dailės meninės raiškos galimybes ir kritikuoti įsitikinimą, kad kūrinio mintis perteikiama siužeto, ikonografijos pagalba.

ENThe article examines how aesthetics of the interwar period raised and solved the issue of specific character of an artwork. In the 1920s - 1930s, aesthetic thought was shaped by the need to make artistic process theoretically meaningful. Its main achievements were disseminated not within the discourse of academic aesthetics but rather within that of art criticism. The concept of art as transformation of reality started opposing anachronistic theory of art as mimesis of nature as well as the criteria following from the latter explanation. Opposition to academism of salons and sentimental realism, prevailing among artists of the old school together with the aspirations of national romanticism and the taste of buyers and spectators determined that Lithuanian art started adopting experience of modernism. Authors providing this development with theoretical grounds stressed that previously as well as at their own time a work of art spoke the language of colours, lines, and volumes, that is, the language of plasticity. Therefore, a depicted object cannot bear direct influence on artistic value of an artwork. The article analyses arguments put forward in the polemics between the adherents of the "new" and the "old" art and traces how they were employed as criteria for evaluating the current state and the perspectives of the Lithuanian art.