Prisilietimas: performatyvumo teorija ir teatras

LTPastaraisiais metais „teatro visuomenės“ sąvokos vis dažniau patenka ne tik į kultūrologinę apyvartą, bet ir į teatrologinį žodyną, šokis temomis daug rašoma ir kalbama. Sparčiai kintanti kultūros tapatybė yra puiki terpė performatyvumo teorijoms skleistis. Socialinė, kultūrinė bei politinė teatrališkumo topografija šiandien yra labai plati: kultūros, socialinių institutų, kalbos funkcionavimas apirėžiamas kaip spektaklis. Performansas bei teatras tampa metaforomis ir įvairių disciplinų analizės įrankiais. Šiuolaikinėje kultūroje teatras egzistuoja ne vien tik kaip metafora, bet kaip struktūrinis, grindžiamasis principas, o performatyvumas – ne vien kaip komentaras, bet ir kaip veikimo būdas. Šiuolaikinis teatras gali susigrąžinti sociokultūrines ambicijas ne įteisindamas naujas taisykles ar įtvirtindamas jau egzistuojančias, ne saugiai repetuodamas socialinius vaidmenis, o tik abejodamas savimi, ardydamas „teatro visuomenės“ veikimo būdus, apnuogindamas paslėptas autoritarines konstrukcijas, keldamas grėsmę žiūrovo tapatybei, versdamas „žiūrovą“ atsakingu „veikėju“. Tokio teatro funkcija – inscenizuoti situacijas, kurstančias aistrą ir emocijas, jo simptomai – ekstremalumas, rizika ir afektai, įveikiantys geofizinį, ideologinį ar kultūrinį atstumą, o rezultatas – saugios distancijos panaikinimas. Tad, matyt, šiuolaikinio teatro sociopolitinė galia slypi ne žodyje ar vaizde, bet prisilietime. Nes „teatro visuomenėje“ scenos menas turi ne tik vaizduoti performatyvumo padarinius ar apie juos pasakoti, o juos įkūnyti. [sutrumpintas autoriaus tekstas]Reikšminiai žodžiai: Teatrališkumas; Performatyvumas; Teatro teorija.

ENThe contemporary theatre can regain its sociocultural ambitions not by establishing new rules or reinforcing the existing ones, not by safely rehearsing its social roles, but only by doubting itself, by undermining the “theatre society’s” ways of action, by exposing the hidden authoritarian structures, by challenging the viewer’s identity and turning “the viewer” into the “responsible agent”. The function of such theatre is to stage situations which kindle passion and emotions; its symptoms are the extremes, the risk and the affects which overcome geophysical, ideological and cultural divides, and its result is the elimination of safe distance. So, apparently, the socio-political power of the modern theatre lies not in word or spectacle, but in touch, because stage art in our “theatre society” should not just portray or tell us about the consequences of performativity, but should rather embody them. [From the publication]