Perrašomos vietos: topografija, identitetas ir politika šiuolaikiniame Lietuvos teatre

LTTeatro vieta, tradicinio spektaklio ar šiuolaikinio performanso atlikimo erdvinė padėtis didesnės geografinės visumos kontekste yra reikšminga ne tik kaip kintančios estetikos, stilistinės teatro įvairovės ir įvairių komunikacijos būdų tarp aktoriaus ir žiūrovo atspindys, bet leidžia atkreipti dėmesį į kitą - ontologinį ir politinį reikšmių lauką. Šio straipsnio tikslas - vietos aspektu pažvelgti į Lietuvos teatro procesus, pamatyti kaip čia kito vietos samprata, kas lėmė tokią kaitą, ir kokie politiniai projektai ar mitai yra užprogramuoti skirtingų teatro vietų pasirinkimuose. Hipotetiškai Lietuvos teatre galima išskirti dvi vietos sampratas, kurios nustato ir apibrėžia kūrybinius ir komunikacinius teatro procesus. Pirmoji yra susijusi su nacionaline valstybe ir nacionaliniu teatru, kaip vieta, įprasminančia ir legitimuojančia menininko kūrybą, suteikiančia jai politinio svorio per santykį su lokalia nacionaline bendruomene. Antroji - alternatyvi - gimsta pirmosios, t. y, oficialios, nacionalinės kultūros plyšiuose ir paraštėse. Tai marginalizuotos vietos, tokios, kaip apleisti miestų kvartalai ar postindustrinės erdvės, kurios provokuoja anarchišką, rezistencinį santykį su tradicijos ir galios struktūromis. Šiame straipsnyje siekiama parodyti, kad šiuolaikinėje kapitalistinėje sistemoje abi šios sampratos tampa problemiškos ir kontraversiškos. "Perrašomos erdvės" samprata siūloma kaip teorinis būdas tas kontraversijas tirti.

ENThe location of the theatre and the special scene of a traditional play or a modern performance in the context of a larger geographical totality is significant not only as a reflection of the changing aesthetics, stylistic diversity of the theatre and the different ways of communication between the actor and the viewer but also as a phenomenon, which allows for drawing the attention to the ontological and political field of meanings. The article aims at providing a view of the Lithuanian theatre processes in terms of the aspect of the location and seeing the ways of the change of the concept of the location, what determined such changes and which political projects or myths are programmed in the choices of different theatre locations. Hypothetically two concepts of location can be distinguished in the Lithuanian theatre, which define the creative and communication theatre processes. The first is related with the state and the national theatre, as the place, sensing and legitimating the artists’ oeuvre and charging it with a political weight through the relation with the local national community. The second, i. e. the alternative one is born on the margins of the former, i. e. the official national culture. Those are locations of marginalization, such as abandoned city sections or post-industrial spaces, provoking the anarchic and resistance relation with the structures of tradition and authority. The article attempts to show that in the modern capitalist system both concepts become problematic and controversial. The concept of the "rewritten space” is suggested as a theoretical way for examination of the said controversy.