Sacral theatre narrative in contemporary Lithuanian theatre

LTPirmą kartą sakralinio teatro konceptas Theatrum Mundi buvo paminėtas Pedro Calderono de la Barcos dramoje El grand teatro del mondo 1645 metais. Ordo Amoris termino autorius - filosofas Max Sheler‘is. Jo nebaigtoje, 1929 metais išleistoje, studijoje Ordo amoris, meilės tvarkos forma aptariama kaip "žmogaus esmės formulė". Straipsnyje aptariami esminiai sakralinio teatro teoriniai aspektai - Theatrum Mundi ir Ordo Amoris konceptai - ir jų refleksija šiuolaikiniame Lietuvos teatre. Lyginant klasikinio ir modernaus sakralinio teatro konceptus Theatrum Mundi ir Ordo Amonis, išskiriami ir aptariami krikščioniškojo sakralinio teatro požymiai; nustatomi šiuolaikiniame Lietuvos teatre dominuojantys sakraliniai vaizdiniai; atskleidžiama evangelinių siužetų, simbolių ir vaidybinės erdvės teatralizacijos dinamika. Šiuolaikinė Ordo Amonis koncepto sklaida sakraliniame teatre analizuojama remiantis Czesławo Miloszo kūryba. Tiriant sakralinių vaizdinių sklaidą šiuolaikiniame Lietuvos teatre, režisierių - Kęstučio Jakšto, Rolando Atkočiūno, Gintaro Varno - spektakliai lyginami su rekonstruotais XVII a. Theatrum Mundi simboliais; sakralinių tamsiosios nakties ir skrydžio motyvų sklaida tiriama, remiantis E. Nekrošiaus, O. Koršunovo spektaklių scenomis. Aptartuose spektakliuose asmuo pripažįsta metafizinį pasaulį, yra pasirengęs palaikyti su juo ryšį, tačiau religinio tapatumo jam nepavyksta pasiekti. Dominuojantis sakralinis motyvas dešimtmečio spektakliuose - Dievo ieškojimas, Dievo apleisto asmens refleksija, kurianti tamsiosios nakties jausena.

ENFor the first time the concept of sacral theatre, i. e. “Theatrum Mundi”, was mentioned in 1645 by Pedro Calderon de la Barcos in his drama “El Grand Teatro del Mondo”. The author of the term “Ordo Amoris” is philosopher Max Sheler, who, in his unfinished study “Ordo Amoris”, published in 1929, presented the form of the order of love as the “formula of the essence of a human being”. The article discusses the essential theoretical aspects of the sacral theatre, i. e. the concepts of “Theatrum Mundi” and “Ordo Amoris” and their reflection in the modern Lithuanian theatre. When comparing the concept of the classic and modern sacral theatre “Theatrum Mundi” and “Ordo Amonis”, the traits of the Christian sacral theatre are distinguished and discussed; the sacral images, dominating in the modern Lithuanian theatre are identified; the dynamics of evangelical subjects, symbols and theatricalization of the state sphere are revealed. The present day spread of the concept of “Ordo Amonis” in the sacral theatre is analyzed referring to the oeuvre by Czesław Milosz. When examining the spread of sacral images in the modern Lithuanian theatre, the plays by directors Kęstutis Jakštas, Rolandas Atkočiūnas and Gintaras Varnas are compared with the reconstructed symbols of the “Theatrum Mundi” of the 17th century; the spread of the sacral motives of the dark night and flight is examined referring to the scenes from the plays by E. Nekrošius and O. Koršunovas. In the plays in question the person recognizes the metaphysical world and is ready to relate to it however he fails to reach the religious identity. The dominating sacral motives in the plays of the decade are the search for God and the reflections of a person, forsaken by God, which creates the feeling of the dark night.