XX a. pradžios lietuvių estetinė mintis : dailės tautiškumo sampratos

LTStraipsnyje lietuvių estetinėje mintyje susiklosčiusios dailės tautiškumo sampratos nagrinėjamos kaip turinčios metodologines ištakas dviejose kultūrinėse orientacijose: viena sietina su švietėjiško pozityvizmo tradicija, antra - neoromantinė, susijusi su ankstyvojo modernizmo meninėmis aspiracijomis. Kita vertus, siekiama parodyti, kad riba tarp jų paslanki ir dailės kritikų požiūris į lietuvių dailės procesą neretai nukrypdavo nuo pasaulėžiūrinės kultūrinės orientacijos gairių. Amžiaus pradžioje vykusi tautinio sąjūdžio ideologinė diferenciacija - konfesinės ir liberaliosios demokratinės inteligentijos požiūrių į visuomeninę kultūrinę veiklą skirtumai - veikė dailės gyvenimą. Lietuvių dailėje nebuvo stipresnės pozicijos, kuriai jaunoji karta, propagavusi ankstyvąjį modernizmą, taptų opozicija - senosios ir naujosios dailės principai egzistavo šalimais ir susipynė. Visuomenėje buvo paplitusi utilitaristinė dailės traktuotė - į dailę žvelgta kaip į hedonistinę puošmeną arba skirtas tarnybinis vaidmuo skleidžiant dorą ir tikėjimą. Todėl lietuvių dailės sąjūdžio dalyviai spaudoje aiškino meninių vertybių svarbą, meno autonomiškumą nuo religijos ir politikos. Lietuvių dailė, kurioje nuo pirmųjų parodų konstatuotas modernios naujosios, dažniausiai simbolistine vadintos pakraipos, vyravimas, tapo iššūkiu visuomenės ir daugumos recenzentų estetiniam išprusimui bei meniniam skoniui. M. K. Čiurlionis mūsų dailėje buvo modernizmo viršukalnė ir jo kūrybos vertinimai atskleidė lietuvių dailės orientavimosi į europietišką ankstyvojo modernizmo kontekstą, palaikymą arba atmetimą.Reikšminiai žodžiai: Dailės tautiškumo samprata; XX a. pradžios lietuvių estetinė mintis; Ankstyvasis dailės modernizmas; The aesthetic thought of Lithuanian at the begining of the 20th century; The national singularity of art; Early modernism of art.

ENThe conception of the originality of national art that emerged in Lithuanian art criticism in the first two decades of the 20th century is discussed in the article. This article seeks to reveal the slip in the approach to nationality from a didactic patriotic narration towards the searches for national originality in the peculiarities of artistic expression. When relating national originality to the ethno-psychological qualities of the artist's outlook, those termed "the spirit of the nation" by the neo-romantics, the art critic supports an assimilation of early modernism and prompts the validation of Lithuanian art as a correlative of modern art's validation of cultural self-awareness. [From the publication]