Tarp retorikos ir poezijos : ("Aušros" 120-osioms metinėms)

LTXIX a. baltų tautų periodikoje apie tautinius klausimus prabylama poezijos kalba. Literatūra orientuojasi į žodžio pragmatiką – rašančiojo tikslų, uždavinių, motyvų supratimą. Toks literatūros interaktyvumas artina ją su retorika. Šis „reto-romantizmas“ pas mus reiškėsi ne tiek tradicinių klasikos ir naujų – romantizmo formų darna, kiek visuomeniniu literatūros angažuotumu, jos retorinės misijos – įtikinti, paveikti akcentavimu. Tai itin tinka laikraščių poezijai. Straipsnyje analizuojama poezija, spausdinta lietuviškoje „Aušroje“ ir jaunalatvių leistame laikraštyje „Peterburgas Avizes“ („Peterburgo laikraštis“), bei kituose leidiniuose. Nagrinėjama, kokiomis poetinėmis formomis ši poezija kalba apie tautos praeitį, jos istoriją. Viena svarbiausių temų baltų periodikoje – senosios praeities, baltiškosios istorijos tema, kuria siekiama sužadinti tautos atmintį. Atgimstančių tautų literatūra kuria senąjį lietuviškumo, latviškumo, o kartais ir bendrąjį – baltiškąjį kodą. Formuojasi savitas reikšmių laukas. Taigi baltiškų XIX a. laikraščių poezija, būdama interaktyvi, yra retorikos sesė. Ji reiškia absoliutų pasitikėjimą žodžio galia grąžinti žuvusį laiką, sujudinti žmonių sąmonę bei kurti ateitį. Atgimstančios tautos laikraštyje spausdinęs savo eilėraštį poetas ne tik pasakotojas, aprašinėtojas, bet ir oratorius, žadinąs, retoriškai kviečiąs veikti. Laikraštis reikalauja aiškios pozicijos, angažuotumo. Literatūra laimi, kai menininkas įveikia oratorių, kai žodis gali ne tik paveikti, bet ir tapti meniniu kūriniu.Reikšminiai žodžiai: Spauda.

ENThe 19th-century publications of the Baltic nations on national issues begin using the language of poetry. Literature is oriented towards the pragmatism of the word – conveying the goals, the tasks, and the reasons of the writer. This interactivity of literature brings it closer to rhetoric. Our “retro-romanticism” was expressed not so much in merging the traditional classical and the new romantic forms but in the social engagement of literature and the emphasis on its rhetoric mission – to persuade and influence. This applies to newspaper poetry particularly well. The article analyses the poetry published in the Lithuanian Aušra [Dawn] and in the Latvian Peterburgas Avizes [Petersburg’s Newspaper], as well as in other publications. It examines the poetic forms that this poetry uses to talk about the past of the nation, its history. One of the most important themes in the Baltic periodicals was the theme of the ancient past – the Baltic history, which sought to revive the nation’s memory. Thus, insofar as the poetry of the Baltic 19th-century newspapers was interactive, it was a sibling of rhetoric. It represented the absolute trust in the power of the word to return the lost time, stir the consciousness of the people, and create the future. The poets who published in the newspapers were not only story-tellers and narrators, but also orators who galvanised and rhetorically called to action. Newspapers demand a clear position and engagement. Literature wins when the artist overcomes the orator, and when the word not only affects but also becomes a work of art.