Meno formų, simbolių ir motyvų difuzijos problema XX a. komparatyvistinėje menotyroje

LTDabartinėje masinių komunikacijų ir glaudaus įvairių meno tradicijų sąveikų eroje ypač aktuali tampa meno formų, simbolių ir motyvų migracijos problema, kuri maždaug nuo XX a. antrosios pusės žymi perėjimą iš klasikinės menotyros, pagrindinį dėmesį teikusios meno kūrinio ikonografinių ir formaliųjų aspektų aprašinėjimui, į naują komparatyvistinę, kontekstinę menotyrą, besiremiančia daugialinijine pasaulinės civilizacijos ir meno istorijos vizija. Disertacijoje gvildenama meno formų, simbolių ir motyvų difuzijos problemos recepcija XX a. komparatyvistinėje menotyroje ir jos metodologinės prieigos. Tema tiesiogiai susijusi su komparatyvistinės meno istorijos bei meno teorijos metodologinių nuostatų raida, kuri aktualizuoja meno formų, simbolių ir motyvų difuziją ir padeda geriau pažinti jos užslėptus motyvus, mechanizmus, varomąsias jėgas. Disertacijoje kritiškai analizuojami XX a. menotyrininkų Josefo Strzygowskio, Aby Warburgo, Rudolfo Wittkowerio, Jurgio Baltrušaičio, David Talbot Rice, Hidemichi Tanakos, Deborah Howard, Julian Raby tekstai, kuriuose tyrinėjami meno formų, simbolių ir motyvų iš Rytų į Vakarus difuzijos procesai, atsiradę veikiant tarpkultūriniams kontaktams. Taip pat gvildenamos žymiausių XIX a. vidurio komparatyvistinės menotyros pirmtakų idėjos bei metodologiniai principai, turėję tiesioginį poveikį XX a. komparatyvistinės menotyros metodologijos formavimuisi. Pasirenkant analizei konkrečius tekstus norėta, kad jie padėtų atskleisti tarp Rytų ir Vakarų meno tradicijų vykusių difuzijos procesų ir jų tyrinėjimų įvairiapusiškumą, įvairialypes difuzinės ir komparatyvistinės metodologijos pritaikymo galimybes menotyroje ir kuo skirtingesnę medžiagą, kad būtų galima parodyti metodologinių prieigų lankstumą ir įvairovę.

ENIn a contemporary epoch of mass communication and closed interaction of various artistic traditions, it appears the problem of migrating artistic forms, symbols, and motives which marks a transition from classical art criticism, with the focus iconographic and formal aspects of artworks, to new comparative and context criticism based on multidimensional vision of global civilization and the history of art, that became common from about the second half the 20th century. The thesis analyses the reception of the problem in regards to the diffusion of artistic forms, symbols, and motives in comparative art criticism, and its methodological approaches of the 20th century. The subject of the thesis is closely related to the development of methodological provisions in history and theory of art; it actualises the diffusion of artistic forms, symbols, and motives, and helps better recognize motives, mechanisms, and drives of this process. The thesis critically analyses texts of such art critics of the 20th century as Josef Strzygowski, Aby Warburg, Rudolf Wittkower, Jurgis Baltrušaitis, David Talbot Rice, Hidemichi Tanaka, Deborah Howard, and Julian Raby, who researched the East-West diffusion of artistic forms, symbols, and motives emerging in intercultural context. In addition, it examines ideas and methodological principles of the most famous comparative criticism pioneers of the 19th century who made direct influence on formation of methodology of comparative art criticism in the 20th century. The author has analysed such texts that might be helpful for showing multiple sides of diffusion processes between artistic traditions of the East and the West and the possibilities of applying diffusion and comparative methodologies in art criticism; the author tried to employ various materials in order to show flexibility and variety of methodological approaches.