Sovietmečio (ne)supratimas
LTŠiame tekste kritikuojama Nerijos Putinaitės sovietmečio patirties interpretacija. Teigiama, jog N. Putinaitė stebina keistu filosofų ir jų koncepcijų taikymu. Remiasi Jeanu Paulu Sartre'u, filosofiškai svarstydama apie žmogaus laisvę, tačiau net neužsimena, jog būtent Sartre'as, viešėjęs sovietinėje Lietuvoje, sakė nematęs jos okupacijos požymių. Autorei pakanka išsitraukti mintį ir įterpti į savo tekstą, nekreipiant dėmesio į kontekstą. Kieno atvaizdas buvo ant tų skrajučių, kurias Sartre'aš entuziastingai dalijo studentams Paryžiuje? Juk tai buvo Mao. Tokie akibrokštai mažiau stebina prisiminus, jog Putinaitei politika - tai retorika. Vadinasi, nėra branduolio, esmės. Gerai pažįstama postmodernistinė pozicija. Politika kaip retorika dėlioja gražius žodžius, simuliacijas, judrius signifikantus, besisukiojančius apie tuščią signifikatą. Labai natūralu, kad viskas suvedama į estetinę simuliacijų plotmę (tik, tiesa, simuliacijos čia, priešingai Baudrillarde'ui, neturi neigiamos prasmės), nes už jos nieko nėra.
ENThe text criticizes the interpretation of the Soviet experience by Nerija Putinaitė. It is stated that N. Putinaitė surprises with a strange treatment of different philosophers’ concepts. She refers to Jean Paul Sartre when philosophically contemplating on the freedom of a person however she does not even mention that Sartre, when visiting the Soviet Lithuania, stated that he did not see any traits of occupation. It is enough for the author to slide an idea out and then insert it into her text, without paying any attention to the context. Whose image was on the flyers, which Sartre enthusiastically distributed to students in Paris? It was Mao. Such slaps are not surprising when one remembers that politics to Putinaitė are rhetoric therefore there is no nucleus, no essence, which is a very well-known post-modernistic position. Politics as rhetoric present pretty words, simulations and juridical significant figures around an empty significative therefore it is only natural that everything comes down to the aesthetic plane of simulation (only, truth be told, in this case the simulation, differently from that by Baudrillardappe, has no negative meaning), since there is nothing behind it.
