Albert Wijuk-Koialowicz as a jesuit historian

LTStraipsnio autorius per Lietuvos istoriją siekia parodyti Alberto Vijūko-Kojalavičiaus pažiūras, lygina jas su kitais dviem to meto jėzuitų autoriais - Adamu Tanneriu ir Martinu Becanu. Autorius gina tezę, kad visiems trims rūpėjo kova su "nuožmia erezija", tačiau abu nelietuviai tai darė tik polemizuodami, o Kojalavičius pasirinko artimesnį savo pašaukimui metodą - pedagoginį. Lietuvos istorijos autorius visa savo siela buvo mokytojas, jis siekė palaikyti tvarką, kurios pateisinimą užtikrino religinė, politinė ir dorovinė ortodoksija. Kojalavičiaus tekste straipsnio autorius įžvelgia tris lygmenis. Tai istorinis-naratyvinis, aprašantis praeities įvykius, kaip antai karas su totoriais; religinis, iškeliantis krikščionių bažnyčių vienybės idėją, kuri labai svarbi kovojant su musulmonais; galop trečias lygmuo, kur dorovė, religija ir politika susipina vidaus kovoje su gnoseologiniu reliatyvizmu ir moraliniu laisvumu, kylančiais iš kalvinistinės erezijos ir naujojo mokslinio mąstymo. Straipsnio pradžioje autorius polemizuoja su ankstesnėmis Dariaus Kuolio ir Giovannos Brogi Bercoff studijomis apie Kojalavičiaus Lietuvos istoriją: pirmuoju atveju pažymi interpretacijos anachronizmą, o antruoju - pasigenda stipresnio komparatyvistinio pagrindimo. Tačiau šios dvi studijos tampa išeities taškais paties autoriaus svarstymams.

ENBy this article, the author seeks to present the worldview of Albertas Vijūkas-Kojalavičius, and compares it with the attitudes of other two Jesuit authors of the day, i.e. Adam Tanner and Martin Becan. The author claims that Adam Tanner, Martin Becaniis and Albert Wijuk-Koialowicz were all actively engaged in the struggle against the insidious heresy, but while the two non-Lithuanians preferred the polemical attitude, Kojalavičius adopted one more congenial to his nature: the pedagogic one. The author of Lithuanian history was a teacher with all his soul; he sought to keep order in the manner orientated, of course, toward the preservation of an order whose legitimacy resided in the religious, political, and moral orthodoxy. The author of the articles sees three levels in the text by Kojalavičius, i.e. there is the historical-narrative level that describes the events of the past like the wars against the Tartars; there is a religious level, that tries to raise the idea of the union of the Christian Churches in the struggle against Muslims evoking the danger of the lack of unity among Christians; and, finally, there is a more complex level in which morals, religion, and politics merge in the internal fight against the gnoseological relativism and the moral laxism arising from the Calvinist heresy and the new scientific thought.