Publicum dolori theatrum: kilmingųjų laidotuvių apipavidalinimas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XVIII a. viduryje

LTXVIII a. laidotuvės buvo rengiamos kaip viešasis reginys. Gana išsamus ir Lietuvos istoriografijoje mažai naudotas šaltinis šioms iškilmėms tirti - XVIII a. periodinėje spaudoje publikuoti laidotuvių aprašymai. Nuo IV dešimtmečio reguliariai tokio pobūdžio žinias iš LDK spausdino Varšuvoje leidžiamas Kuryer Polski, vėliau jas sužinome ir iš Vilniuje pradėtų leisti Kuryer Litewski (1760-1763) ir Gazety Wileńskie (1764-1793) savaitraščių. Kilmingųjų laidotuvių aprašymai - viena iš dažniausiai pasitaikančių publikacijų to meto periodikoje. Skaitytojai buvo informuojami ir apie kitus didikų gyvenimo įvykius - vestuves, vaikų gimimą, krikštynas, tačiau laidotuvės aptariamos nepalyginamai plačiau nei kitos šventės. Jų aprašymai kartais būdavo leidžiami ir atskirais laikraščių priedais. Straipsnyje tyrinėjamas LDK XVIII a. viduryje rengtų kilmingųjų laidotuvių apipavidalinimo savitumas, remiantis to meto periodinėje spaudoje skelbtais aprašymais. Nagrinėjamos proginių dekoracijų funkcijos ir vyraujantys vaizdiniai. Aptariamos velionio asmens, kilmės, dorybių ir nuopelnų reprezentavimo formos, atminties apie jį, mirties motyvai proginėje puošyboje.Reikšminiai žodžiai: 18 amžius; Kilmingieji; Laidotuvės; Proginės dekoracijos; Castrum doloris; Herbas; Emblema.

ENIn the 18th century, funerals of the nobility were a public celebration involving participation of city-dwellers of all social layers. The significance of such ceremonies is demonstrated by their descriptions regularly appearing in the periodical press of the time and frequently published as separate supplements to newspapers. Funerals were regarded as an act of respect for the deceased, an occasion for enumeration of his achievements for the state and the Church, and a vehicle for display of the noble family. The public character of the funerals of the wealthy was represented by lengthy rituals at the home of the deceased and large funeral processions accompanying the dead to the church, with participation of municipal officers, guilds, fraternities, clergy and noblemen. Public ceremonies were also held by various institutions (such as magistrate, monastic orders, and Vilnius Academy) to pay their last respect to dead state officials. At church where the dead were laid out, along with funeral service, the deceased were honoured by decorations created for the occasion. These were elaborate structures, so-called castrum doloris, decorated with emblems and symbolic devices, which may be viewed as a visual panegyric to the deceased. Funeral decorations matched the funeral rhetoric requirement for glorification of the deceased based on what was before him, within him and after him. The publicity and theatricality of the funerary feasts held in Vilnius in the mid-18th century as well as the symbolic-emblematic nature of decorations used suggest of their Baroque form and content. Compared to the previous century, there were no substantial changes in their nature. [From the publication]

• Lenkų giminių, įsikūrusių Žemaitijoje, genealoginės savimonės atspindžiai antroponimijoje: kilmės motyvas (XVI a. antroje pusėje – XVIII a.) / Jonas Drungilas. Lietuvos istorijos metraštis. 2015, 2014/2, p. 61-95.
• "Marcijono Mykolo Oginskio dorybių portretas" : apie didiko vaizdinį XVIII a. proginėje architektūroje / Lina Balaišytė. Menotyra. 2012, t. 19, Nr. 4, p. 301-309.