Pilietiškumas ir tėvynės gynimas
LTXVI amžiuje tautos samprata įgavo politinį atspalvį. Feodalinėje visuomenėje priimti sprendimus galėjo tik didikai, kurie tapatino save su tauta (politinė tauta). Keliaklupsčiavimas prieš kaimynus vedė prie savasties praradimo, galop prie savęs tapatinimo su lenkais. Tai galų gale atvedė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę prie žlugimo. Išorės priešai tik pasinaudojo krašte kilusia suirute. Renesanso Lietuvoje bajorai, tapatindami save su tauta, ignoravo visus kitus gyventojų sluoksnius. Jie vadino save lietuviais, nors dažno gimtoji kalba buvo lenkų. Tada priskirti save tautai reiškė būti laisvu žmogumi, piliečiu, atsakingu už valstybės likimą. Kiti gyventojų luomai faktiškai priklausė aptarnaujančiųjų sferai. Vykstant demokratėjimo procesui etninė tauta virsta politine (jokia žmonių grupė netenka teisės tapatintis su tauta). Valdymas nustoja buvęs vieno kurio nors luomo privilegija. Buvusi luominė valstybė virsta pilietine valstybe. Politinės tautos sampratos ribos praplečiamos, kol laipsniškai priartėja prie etninės tautos. Todėl Lietuvos Respublikos Konstitucijoje teigiama, kad pavojaus atveju tėvynės gynimas - šventa kiekvieno piliečio pareiga. Pilietis privalo priešintis įsibrovėliams į savo kraštą, nelaukdamas viršesniųjų nurodymų, tačiau daug kas priklauso nuo žmogaus vidinio apsisprendimo. XIX amžiuje lietuvybė tapo vertybe, suvoktas aiškus skirtumas tarp tautiškumo (lietuvybės), pilietiškumo, konfesionalumo. Šios idėjos paskatino siekti sukurti savo valstybę, kurios šeimininkai būtų patys lietuviai, tiksliau, jos gyventojai, apsisprendę kurti Lietuvos valstybę.
ENThe concept of the nation acquired a political aspect in the 16th century. Only the nobility who identified themselves with the nation (political nation) could take decisions in the feudal system. Obsequiousness to the neighbours lead to the loss of identity and finally to considering us Polish which resulted in the collapse of the Grand Duchy of Lithuania. External enemies only made use of the turmoil in the country. In Renaissance Lithuania, the nobility considered themselves the nation and ignored all other social classes. They called themselves Lithuanians, although the majority’s mother tongue was Polish. To identify oneself with the nation at that time meant to be a free person, a citizen responsible for the country’s destiny. In fact, other social classes were servants. The ethnical nation became political (no group had the right to consider them the nation) as a consequence of the democratisation process. Governance ceased being the privilege of a particular social class. The former class state became a civil state. The boundaries of the concept of the political nation expanded until they gradually approached the ethnical nation. The Constitution of the Republic of Lithuania therefore provides that in case of danger defence of the native country is each citizen’s sacred duty. A citizen must resist intruders of the native land without waiting for the superior instructions, yet much depends on the person’s inner determination. The Lithuanian identity became a value in the 19th century. The difference between the nationality (Lithuanian identity), citizenship and faith was understood. These ideas fostered the establishment of the state run by Lithuanians themselves, to be more exact, its population having made a decision to establish the state of Lithuania.
