Teksto strategija Czesławo Miłoszo ir Vladimiro Nabokovo eseistikoje

LTStraipsnyje aptariama teksto strategija Czeslawo Miłoszo ir Vladimiro Nabokovo eseistikoje. Teksto erdvė gali tapti atributinės informacijos šaltiniu. Ji vienija kultūrines, socialines, kalbines, mentalines autoriaus ypatybes. Šią problemą jau seniai analizuoja filosofija ir literatūrologija bei gretimi, su literatūros tyrimais nesusiję, mokslai. XX a. pirmos pusės tekstai dažnai siekia autoriaus saviraiškos. Nesaistomas jokių konvencinių ryšių, autorius tampa vis labiau nepriklausomas, o jo tekstas reikalauja iš skaitytojo ne tiek supratimo, kiek naujo dialogizacijos pojūčio - empatijos, įsijungimo į autoriaus erdvę. Cz. Miłoszo ir V. Nabokovo esė yra savitas, suasmenintas santykis su tekstu. Autorius kalba apie pasaulį, bet tai visų pirma pokalbis apie save. Jų eseistinius tekstus galima apibūdinti ir kaip monologą, kurio ypatinga savybė - atvirumas. Tokiame tekste autorius gali keisti savo vaidmenis - būti dalyviu, stebėtoju, antrininku, dekonstruktoriumi. Stebėdami kūrybinį procesą, ir Miłoszo, ir Nabokovo skaitytojai su tekstu žaidžia savotišką žaidimą. Jo esmė - tam tikra bendraautorystė: stebintis kūrinio atsiradimą iš dalies tampa jo sukūrimo bendrininku, tai reiškia, tam tikra prasme ir bendraautoriumi. Tekstas įgauna ypatingo pobūdžio autonomiją: sukuriamas tekstas-pasaulis, mitas apie gyvenimą. Ir Cz. Miłoszas, ir V. Nabokovas įsižiūri į savojo vidinio "aš" perspektyvą, įsijungia į prasminį bei emocionalų dialogą su pasauliu. Tačiau šis dialogas konceptualizuoja jų vidinį "aš".

ENThe article discusses the strategy of text in the essays by Czeslaw Miłosz and Vladimir Nabokov. The space of the text can become a source of attributive information since it unites the cultural, social, linguistic and mental peculiarities of the author. The problem has already been analyzed in philosophy and literaturology and the adjacent sciences, not related to literary research. The texts of the first half of the 20th century quite often strive for self-expression of the author. Not being bound by any conventional relations, the author becomes more and more independent and the text requires from the reader not only understanding, but also a new feeling of dialogization, i. e. empathy and involvement into the author’s space. The essays of Cz. Miłosz and V. Nabokov have a peculiar personalized relation with the text. The author speaks of the world however first of all he speaks of himself. The essay texts by both authors can be described as a monologue, the peculiar trait of which is its openness. In such a text the author can change his role, i. e. to be a participant, an observer, a doppelganger or a deconstructor. When observing the creative process, the readers of both Miłosz and Nabokov play a game with the text, the essence of which is a certain co-authorship: the one, who observes the coming into existence of a piece of art partially becomes a partner in its creation, and thus, in a certain sense, its co-author. The text acquires a special anatomy: a text-world, a myth of life is created. Both Cz. Miłosz and V. Nabokov see the perspective of their inner ego and get involved into an emotional dialogue with the world. However the dialogue conceptualizes their inner ego.