Filomatiškasis Vilniaus kodas Czesławo Miłoszo kūryboje

LTStraipsnyje aptariamas Vilniaus įvaizdis Czeslawo Miloszo kūryboje. Jaunystės miestas Vilnius ne iš karto Miloszo kūrybos tema. Pasak paties poeto, iš pradžių jis siekė atsiriboti nuo praeities. Pokariniuose eilėraščiuose vartojami Vilniaus įvaizdžiai iš pradžių kyla kaip atsiminimų, nostalgiškojo sentimentalumo atsisakymas. Paradoksaliai išvardijamos pažįstamos tų laikų miesto vietos, kurių, anot poeto, neverta atsiminti. Miloszas aprašo tą erdvę pasitelkęs senas tradicijas turinčią literatūrinę formą, atkeliaujančią iš chrestomatinių lenkų romantikų kūrinių ir primenančių žinomus jų biografijų epizodus, su literatūros istorija susijusias vietas. Praėjusių laikų peizažo, topografijos, miesto gyvenimo detalės kartojasi visos Miloszo kūrybos laikotarpiu, eilėraščiuose tolydžio išryškėja filomatiškasis jo atsiminimų ir Vilniaus įvaizdžių kodas - pasivaikščioti einama po tas pačias vietas, kur slapčiomis rinkdavosi filomatai, filaretai. Savo kūryboje Miloszas nuolat aiškina skaitytojams, kas yra LDK, Lietuva, Vilnius, apmąsto prarastosios tėvynės, išdraskyto gimtojo lizdo archetipą. Vilniui skirta dvylikos eilėraščių Miloszo poema "Bevardis miestas", rašyta Berlyne 1965 m. Prisiminimai joje tampa nuolatine ir neatsiejama gyvenimo ir asmenybės dalimi. Vilnius čia vaizduojamas biblinėje ir istorijos erdvėje kaip pasaulis, egzistuojantis nuo "neatmenamų laikų"; prieškarinio Vilniaus vaizdiniui būdingas ryškus eschatologinis aspektas. Miloszo kuriami Vilniaus vaizdiniai pasižymi ne tik detalumu, tačiau ir tiksliai fiksuojamomis išgyvenimo laiko ir erdvės, socialinės laiko psichologijos atvertimis.

ENThe article deals with the theme and the image of Vilnius - the city of Czesław Miłosz's youth - in his poetry. The image of Vilnius in the Miłosz's postwar poetry reflect the rejection of nostalgic sentiments and memories (as in "The Bird's Song on Potomac River", "The Toast"). In the 60-ies Vilnius becomes the constant theme, "the restoration of property", as Miłosz puts it ("Never from thee, my city...", "City without a Name", etc.); the memories become the art's subject. He feels that he is the only witness and therefore sees his poetic quest in true recreation of the past. That past contains all historic periods; therefore the poet groups his youth friends together with the youth of Mickiewicz and Filomats time. In the 1970-80-ies Miłosz named his method as apokatastasis - "the backward motion", the recreation of reality in all its details ("The Bells in Winter", "Long and Away", etc.). Miłosz saw a salvaging function in word. The poet is the only person who can bring the past to life with words and thereby, to preserve it. In his image of Vilnius Miłosz combined the documental and the artistic, the metaphysic, The narrowing of image to "private topography" actually broadened the limits of knowledge and artistic capability.