Lietuva prabėgus pusei amžiaus: sugrįžimai (įsivaizduojami ir realūs) į Miłoszo vaikystės šalį

• Sugrįžimai (įsivaizduojami ir realūs) į Miłoszo vaikystės šalį
• Lithuania after half a century: Miłosz's returns (imaginary and real) to the country of his childhood

LTStraipsnyje apžvelgiamas sudėtingas likimas ir šaknys vieno iškiliausių XX amžiaus poetų - keliolikos poezijos tomų, dviejų romanų, keliolikos eseistikos knygų, daugybės vertimų autoriaus, Nobelio premijos laureato, Berklio Kalifornijos universiteto profesoriaus, daugelio universitetų garbės daktaro Szeslawo Miloszo šaknys. Miloszas buvo lenkų kalbos poetas - tai jo pirmoji tėvynė, paskutinį savo gyvenimo dešimtmetį jis praleido Lenkijoje. Jis buvo lenkų kalbos poetas, įleidęs šaknis į lenkų poetinės kalbos tradiciją, aktvyviai dalyvavo lenkų literatūriniame gyvenime, stipriai angažavosi Lenkijos viešosiose ir politinėse aktualijose. Miloszas lenkų literatūros likimą, specifiką, prakeikimą ir malonę pavadina pasmerkto netekti savo šaknų ar netgi nutautėti tremtinio likimu. "Mano tėvynėje, kurion negrįšiu... ", o vėliau dar daugybėje kūrinių Miloszas į Lietuvą grįžta. Tai buvo sugrįžimai, sekantys išeivijos literatūros topiką, kuri lenkų XX a. poezijoje formavosi spaudžiama romantinės tradicijos. Romantikų ir Miloszo Lietuva visuomet būdavo talpinama į laiko ir erdvės mitą, suvokiama kaip negrįžtamai prarastas vaikystės, prisiminimų kraštas, fantazija. Miloszas veda į mito erdvę, tačiau joje apstu konkrečių daiktų ir vietų, kurie lokalizuoja erdvę realioje vietoje ir laike - prabėgusio laiko ir erdvės rekonstrukcija čia neturi reikšmės, svarbiausias yra vaizdų išskleidimo, prikėlimo iš nebūties gestas. Poetas į Lietuvą grįžta, nors netikėjo tokio grįžimo galimybe - situacija, aprašyta cikle "Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų" ir "Šeteniuose" tampa savotiška transgresine patirtimi, negalimybės realizavimu.

ENIn the essay the author interprets the pictures of Lithuania and Vilnius which have appeared in Miłosz's whole poetic creation. The starting point of the interpretation is the poem: In My Homeland... {from the volume Three Winters), in which referring to a model of poetry formed in Romanticism, Miłosz reflects upon a homeland lost forever. Miłosz's late poetry and his creative biography is in perfect agreement with the Romantic paradigm of an emigrant-poet's biography and Romantic nostalgic or imaginary pictures of a homeland lost forever. However, in the biography and poetry of the Three Winters' author, there happened - according to the essay's author - a miracle. The poet returned to Lithuania and described his returns in two poetic cycles: Lithuania after 52 years and In Szetejnie. The essay is a kind of an introduction to their interpretation and refers to the earlier interpretations written by Aleksander Fiut and Wojciech Ligçza. The author, however, draws attention to the fact that the most interesting aspect of the phenomenon of the analysed poem should be considered on the level of poetics as he notices the sameness of the means employed by Miłosz to confront both his real biography with hypothetical imaginary biographies (poems Walz and Fear-dream [1918]} and the homeland's real picture confronted with imaginary and nostalgic pictures.