Daugtaškis ir pasaulio pabaiga, arba, Miłoszo sentimentai Gałczyńskiui

• Miłoszo sentimentai Gałczyńskiui
• Elipse and the end of the world, or, on Miłosz's fondness of Gałczyński

LTStraipsnyje aptariami dviejų poetų -- Czesłavo Miłoszo ir Konstantino Idelfono Gałczyńskio -- kūrybos ryšiai. Straipsnio autoriaus nuomone, sunku surasti didesnę priešingybę negu Miłoszo ir Gałczyńskio kūryba. Pavyzdžiui, siautusių totalitarizmų laikais "Poezijos traktato" autorius giliai ir iš esmės gvildeno ideologinius ir istorinius menininko ryšius, o "Žaliosios žąsies" kūrėjas paprasčiausiai iš jų tyčiojosi ir jais naudojosi. Poeziją Miłoszas suvokė kaip sudėtingą įrankį neapčiuopiamai realybei atskleisti, Gałczyńskis, jos padedamas, pasaulį pavertė farsu. Iš pirmo žvilgsnio pirmasis kūrė sutelkęs didžiules intelektualines pastangas, filosofines paieškas, bandydamas nugalėti neįvykusios savirealizacijos kančias -- antrasis rašė su kerinčiu lengvumu ir žaismingumu. Miłoszas buvo niūrus, daugiareikšmis, sunkiai suprantamas ir elitinis, o Gałczyńskis žavėjo paprastumu ir lengvumu, kuris patraukė dideles gerbėjų minias. Vis dėlto straipsnio autoriaus manymu, būdami skirtinguose meninių priemonių ir literatūros stilių poliuose, šiame pačiame pamatiniame poetinės frazės rituale, Gałczyńskis ir Miłoszas buvo vienas kitam labai artimi. Abiejų poetų įrankiai skiriasi, tačiau priešininkas iš esmės apibrėžiamas vienodai: pasaulis, kurio neįmanoma aprėpti. Naudodami visiškai skirtingas poetines priemones, jie abu pasiekė neįmanoma, t. y. transformavo pasaulį į poetinę kalbą. Miłoszas nepripažino Gałczyńskio vertybių sistemos, bet jis negalėjo ignoruoti poezijos, kuri operavo visai kitomis kategorijomis negu jo, sėkmės.

ENThe article discusses the connections between the oeuvre of two poets – Czesław Miłosz and Konstanty Ildefons Gałczyński. In the opinion of the author of the article it is difficult to find a greater contrast than that between the oeuvre of Miłosz and Gałczyński. For instance, during the times of totalitarian regimes the author of the “Poetical Treatise” deeply examined the ideological and historical relations of the artist, while the author of the "Green Goose Theatre" was using and mocking them. Miłosz comprehended poetry as a complex tool for revealing of intangible reality, while Gałczyński, by using poetry, turned the world into a farce. From the first sight the former worked by focusing enormous intellectual efforts, philosophical search and by attempting to overcome the throes self self-realization, while the latter created with a charismatic lightness and playfulness. Miłosz was gloomy, polysemous, difficult to understand and elitist, while Gałczyński captivated with his lightness and simplicity, which attracted huge crowds of admirers. Nevertheless, in the opinion of the author, while being in different poles of artistic means and literary styles, on the foundation ritual of the poetical phase, Gałczyński and Miłosz were very close. The tools, used by both poets may be different however the adversary, in essence, was described similarly, i. e. it was the world, which is impossible to cover. By using utterly different poetical tools, both authors reached the impossible, i. e. transformation of the world into the poetic language. Miłosz did not recognize Galczyński’s system of values however he could not have possibly ignored the success of the poetry, which operated with entirely different categories.