On duty guarding the nation

LTRecenzijoje aptariama Juozo Gabrio-Paršaičio atsiminimų knyga „Tautos sargyboje“. Leidinys nušviečia lietuviškosios išeivijos veiklą Pirmojo pasaulinio karo metais ir leidžia pažinti jo autorių – savo laiku žinomiausią lietuvių atstovą tarptautinėje arenoje. J. Gabrys savo laiku buvo prieštaringa figūra. Jo skelbiami atsiminimai, parašyti XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje, atgaivina kai kuriuos iš tų prieštaravimų. Knygoje pateikiamuose dokumentuose laisvai derinami faktai ir išgalvoti dalykai, tai net gali suklaidinti skaitytoją. Ar ši knyga turėtų būti skaitoma kaip istorinė fikcija? Akivaizdu, kad J. Gabrys norėjo, kad skaitytojai viskuo patikėtų. Skaitytojai tikriausiai gali patikėti J. Gabrio teiginiais apie jo susitikimus su gausybe žinomų Europos politinių veikėjų Šveicarijoje per Pirmąjį pasaulinį karą ir jiems perduota informacija apie Lietuvą. Tačiau jo pateikiamos pažodinės pokalbių su šiais asmenimis iliustracijos reikalauja ypatingo skaitytojo atsargumo. Kaip rodo knygos pavadinimas, J. Gabrio prisiminimų tema buvo „tautos gynyba“, jo veiksmai ginant Lietuvos interesus. „Tauta“ ir „Lietuva“ jam yra vienas kitą pakeičiantys žodžiai. Jis prieštaravo Vakarų Europos komentatoriams, linkusiems „lietuvius“ laikyti tik „etnografine medžiaga“, tačiau tokiais jis laikė kitus žmones savo įsivaizduojamoje Lietuvoje. J. Gabrys norėjo Lietuvos, turinčios 15 milijonų gyventojų, tačiau etniniai, sąmoningi lietuviai, be abejo, būtų sudarę tik mažumą. Matyt, kad autorius latvius, žydus, baltarusius laikė „etnografine medžiaga“, kuri galėtų būti sparčiai sulietuvinta.

ENThe review discusses a memoir book “Tautos sargyboje” [Standing Guard of the Nation] by Juozas Gabrys-Paršaitis. The publication deals with the activities of the Lithuanian diaspora during World War I and introduces the author who was then the most prominent Lithuanian representative on the international arena. At that time Gabrys was a contradictory figure. His memoirs, written at the end of the 1930s, refresh some of those contradictions. Facts and fictitious things are freely provided in documents presented in the book, which might even mislead the reader. Should this book be read as historical fiction? It is obvious that Gabrys wanted his readers to believe in everything. Readers may probably believe in Gabrys’ statements about his meetings with a great number of outstanding European political figures in Switzerland during World War I and the information about Lithuania he provided to them. However, his given verbatim illustrations of conversations with the said persons require special caution from readers. As the title of the book shows, the topic of Gabrys’ memoirs was “defence of the nation” and his actions while defending Lithuanian interests. He considers the words “Nation” and “Lithuania” to substitute each other. He objected Western European commentators who considered “Lithuanians” only “the ethnographic material”; however, he had the same opinion about other people in his imagined Lithuania. Gabrys wanted Lithuania to have a population of 15 million, yet ethnic, aware Lithuanians would undoubtedly constitute a minority. The author is supposed to have kept Latvians, Jews and Belarusians “the ethnographic material” which could be rapidly Lithuanianised.