Kazio Bradūno tatato

LTStraipsnyje aptariama Kazio Bradūno poezija, siekiama nustatyti, kokia jos dalis ir kokiu būdu funkcionuoja šiandienėje kultūroje. Bradūnas savo poezija bandė tarsi pasinerti į gilųjį – mitologinį – liaudies kūrybos matmenį, nevengė tautosakinių citatų. Straipsnyje tiriama, kokias poetines naujoves įveda Bradūnas – „novatorius“ ir kokias tradicines priemones naudoja Bradūnas – „tradicionalistas“. Vėlesnės poezijos temos plotmėje matyti, kad Bradūno poezijoje įsišaknijusi liaudies dainų poetika – jau muziejinis eksponatas, nuo kurio norint nupūsti dulkes reikia imtis dainingosios poezijos kontekste kraštutinių priemonių: ironijos, komizmo, šaržavimo. Žiūrint iš visos kūrybos perspektyvos, vėlyvieji Bradūno tekstai pasižymi subtilia intertekstualia ironija. Šiuo atveju intertekstas – ne folkloras, o paties Bradūno ankstyvesnė kūryba. Bradūno eilėraščio subjektas dažniausiai tapatybės ieškos bandydamas atversti istorijos ir mitologijos vagą. Eilėraščiuose Bradūnas ieško kitų, nuo tautosakinės ir neoromantikų poezijos besiskiriančių poetinių priemonių. Įsivyrauja liaudies dainoms nebūdingas ritmas, juo siekiama intonacinio konkretumo, priešpriešinamo lyrinei dainos intonacijai, tačiau dėl mažorinės kadencijos išlieka melodinis eilėraščio pamatas. Bradūno poezija įdomi „inovatyvumo“ aspektu jau vien dėl to, kad ji buvo atspirties taškas kitiems poetams, kurie jo poezijoje įvestas subtilias naujoves išdidino, susodrino ir padarė aiškiai matomas. Straipsnio autorės teigimu, daininga intonacija ir folklorizmų sluoksnis nereiškia, kad poezija yra anachroniška.

ENThe article is about Kazys Bradūnas’s poetry. It is sought to establish what part of it functions in today’s culture and how. Bradūnas as though attempted to plunge into the deep mythological dimension of folklore in his poetry, he used quite a lot of folklore quotes. It is analysed in the article what poethical innovations are introduced by Bradūnas as an “innovator” and what traditional means he uses as a “traditionalist”. His later poetry shows that the poetics of folk songs, which is already a museum exhibit, to blow the dust from which one needs to take extreme measures in the context of sung poetry: irony, comics, caricaturing, is rooted in Bradūnas’s poetry. Bradūnas’s late texts are characterised by a subtle inter-textual irony from the perspective of his entire creative path. In this case, Bradūnas’s earlier works rather than folklore constitute the inter-text. The subject of Bradūnas’s poems usually looks for his/her identity by means of history and mythology. Bradūnas looks for other poetic means which differ from folklore and neo-romantic poetry in his poems. The rhythm, which is typical of folk songs, becomes prevalent. It is aimed at intonational concreteness, its counter-positioning to the lyrical intonation of the song, however the melodic foundation of the poem is preserved due to the major cadenza. Bradūnas’s poetry is already interesting from the “innovativeness” perspective just because it was a reference point for other poets, who enlarged subtle innovations introduced by Bradūnas in poetry, made them vibrant and clearly visible. According to the author of the article, a melodious intonation and the layer of folklorisms do not mean that his poetry is anachronous.