Eilių "saugumas" : Leonardo Gutausko "Vartų po diemedžiu" leidimo istorija

LTStraipsnyje, apžvelgiant Sovietinėje Lietuvoje egzistavusį cenzūros aparatą, aprašoma L. Gutausko poezijos rinkinio "Vartai po diemedžiu" leidimo istorija. Sovietinėje Lietuvoje meninė kūryba buvo kontroliuojama cenzūros. Cenzūros aparatas buvo keleto sluoksnių ir pakopų, tačiau pagrindinius vaidmenis jame vaidino leidyklų redaktoriai ir Glavlitas. Redaktoriai privalėjo Glavlito kontrolei pateikti jau "išvalytus" tekstus, o to nepadariusieji buvo kritikuojami ir baudžiami. Pačiame Glavlite egzistavo dviguba kontrolė – "pirminės kontrolės skyriaus" "redaktorių" darbą tikrino "antrinės kontrolės skyrius", o visos žinybos darbą savo ruožtu tikrino vietinės struktūros bei sąjunginis Glavlitas. Daugiasluoksnis cenzūros veikimas turėjo keletą tikslų: "saugumo" - draudimų: neleisti į viešąjį diskursą prasismelkti "valstybės paslaptims", dienos šviesą išvysti nepageidaujamiems motyvams: religiniams, susijusiems su Lietuvos valstybingumu ar istorija, politiškai dviprasmiškiems, dekadentiniams; viešosios nuomonės manipuliavimo - skleisti komunistinės santvarkos apologetiką. Sovietmečiu, vertinant "saugumo" aspektu, egzistavo keletas poezijos rūšių. Pirma, tai saugumo eilės - pasižymėjusius visišku lojalumu sovietų sistemai ir ideologijai. Kita grupė būtų "saugios eilės" - su begale žaibolaidžių, apsaugų. Tokioms eilėms iš dalies galima būtų priskirti didžiąją dalį visos sovietinės lietuvių poezijos. Kita vertus, būta ir saugančios poezijos, kuri buvo pagrindinis cenzorių rūpestis. Joje bandyta saugoti žmogiškumą, savarankišką mąstymą ir nuo sovietinės sistemos autonomišką pasaulėžiūrą.Reikšminiai žodžiai: Literatūra; Cenzūra; Lyginamoji analizė; Literature; Censorship; Comparative analysis.

ENThe article, when overviewing the censorship apparatus, which existed in the Soviet Lithuania, describes the story of publishing of L. Gutauskas’s poetry collection "Vartai po Diemedžiu". Artistic creative in the Soviet Lithuania was strictly controlled by censorship. The censorship apparatus had several layers and levels however the main roles were played by the editors of the publishing-houses and the “Glavlit”. The editors had to present the already “clean” texts for the “Glavlit’s” control and those who did not do that were criticized and punished. Double control existed in “Glavlit” itself, i. e. the work of the “editors” of “the primary control division” was controlled by the “secondary control division”, and the local and pan-Soviet “Glavlit”, in turn controlled the activities of the entire institution. The multi-layered censorship activities had several objectives: "security", i. e. bans and prohibitions in order not to allow the “state secrets” to get into the public discourse and the undesired motives, i. e. religious, those, pertaining to Lithuania’s statehood or history, politically ambiguous and decadent to see the light of the day and the manipulation of the public opinion in order to disseminate the apologetics of the Communist regime. During the Soviet times, when evaluating in terms of “security”, there existed several types of poetry. First, there was the security poetry, which characterized with total loyalty to the Soviet system and ideology. Another group was the “safe poems”, to which a greater part of all the Soviet Lithuanian poetry could be attributed. On the other hand, there was certain protective poetry, which was the main concern of the censors. The said poetry attempted to safeguard humanity, self-sufficient thinking and a worldview, autonomous from the Soviet system.