Naujasis lietuvių humoras

LTStraipsnyje keletas lietuvių kūrėjų tekstų – B. Railos „Atminties kriaukšlės“, G. Beresnevičiaus „Pabėgęs dvaras“, V. V. Landsbergio „Rudnosiuko istorijos“ ir kt. – apžvelgiama iš postmodernistinės perspektyvos, su juoko tradicija susijusios lietuvių literatūros kontekste. Svarstymai remiamasi R. Šerelytės ir G. Beresnevičiaus recenzijų, B. Railos ir kitų autorių įžvalgomis. Siekiama atsakyti į klausimą, ar galima kalbėti apie specifinį lietuvišką humorą. Kalbant apie humoreskų rašymo tradiciją atkreipiamas dėmesys į tai, kuo ir kaip kuriantieji naudojasi juokui sukelti. Išskiriama politinė satyra, išpopuliarėjusi televizijoje ir periodinėje spaudoje, bei specifinė naujojo humoro atmaina, kur reikalingas kitoks skaitytojo išprusimas. B. Railos teigimu, vienai, intelektualiajai, Lietuvos daliai yra būdingas humoras, kurio pagrindas – liūdesys, o antrajai – klounada, labiausiai siejama su lietuviškosios politikos cirku. Trečioji, politiškai neutraliausia, humoro rūšis – tai humoras, žongliruojantis žmogiškais, kasdieniais dalykais, tokiais kaip meilė, seksas, tarpusavio santykiai, buitinės situacijos. Tokiu atveju dažniausiai suveikia paradoksas, nesusikalbėjimas, kartais absurdo ar grotesko technika. Kuriant politinę satyrą, dažniausiai yra žaidžiama nuskambėjusiomis vakarykštėmis naujienomis. Intelektualaus skaitytojo reikalaujantis humoras, skiriamas kiek siauresnei auditorijai, žaidžia istorija, literatūra. Vis dažniau Lietuvos humoristus užvaldo commedia dell’arte nuotaika, kurioje viskas pagrįsta nebūtinai subtilia teatrališka improvizacija, žaidžiama klasikų kaukėmis.

ENThe article provides a overview of several texts by Lithuanian authors – “Atminties kriaukšlės” by Eligijus Raila, “Pabėgęs dvaras” Gintaras Beresnevičius, “Rudnosiuko istorijos” by Vytautas V. Landsbergis and other – from a post-modernist perspective in the context of Lithuanian literature related to the humour tradition. Considerations are based on the reviews by Renata Šerelytė and Beresnevičius, Raila’s and other authors’ insights. It is aimed at answering the question whether specific Lithuanian humour exists. With regard to the tradition of writing humorous tales, a note is taken by what means and how the authors make the reader laugh. Political satire, which became popular on TV and in periodical press, as well as a specific variety of the new humour, where the reader’s different sophistication is required, are distinguished. According to Raila, humour, based on sadness, is typical of one part of Lithuania, the intellectual one, and the second one enjoys clownery, which is mostly related to the circus of Lithuanian politics. The third part, which is most neutral in political terms, is in favour of humour, which juggles with human, daily things, such as love, sex, mutual relations, domestic situations. In this case the paradox, misunderstanding, sometimes the techniques of absurdity or grotesque are often the best means. When creating political satire, it is often played with notorious yesterday’s news. Humour, requiring an intellectual reader and aimed at a narrower audience, plays with history and literature. Lithuanian humorists are increasingly more often in the mood of commedia dell’arte where everything is not necessarily based on subtle theatrical improvisation, the game takes place under classical authors’ disguise.