Socialistinis realizmas literatūroje: nepamiršta sena

LTSocialistinio realizmo metodas viešai buvo įteisintas Maksimo Gorkio, kaip pagrindinis sovietų literatūros ir kritikos metodas. Nuo tada pagrindiniai ideologiniai metodo reikalavimai – ideologinis turinys, partiškumas ir tautiškumas – bei estetiniai principai – tipiškumas, realistiškumas, teigiamas herojus – įsigalėjo pusei amžiaus. Apibendrintai socialistinį realizmą galima įvardyti kaip kultūros politiką, kuri turėjo didelę įtaką kultūriniams, politiniams ir net ekonominiams procesams. Socialistinio realizmo literatūrinė praktika buvo susijusi su komunistų partijos doktrina ir bendrai priimtomis realizmo vaizdavimo technikomis. Teorinėje plotmėje socialistinio realizmo doktrinos absurdas nėra toks akivaizdus. Socialistinis realizmas priklauso sociologinei meno interpretavimo tradicijai, traktuojančiai meną kaip socialinių-ekonominių procesų, kurių esmė yra klasių kova, ideologinę refleksiją. Tačiau teorija negalėjo numatyti susidorojimų su „netinkamais“ rašytojais, prievartinių liaupsių „tautos tėvui“ ir pan. Rašytojams buvo pavesta misija dauginti popierinę tikrovę – ideologinį konstruktą ir „įvilkti“ ją į meninę formą. Mito struktūra tapo parankia socialistinio realizmo kūrybos forma, kadangi jis mitologizavo kasdienybę: politinės personos tapdavo legendiniais didvyriais, o darbo liaudies pasiekimai – žygdarbiais. Socialistinio realizmo raidą galima suskirstyti į atskirus segmentus: dogmatiškąją (oficialiąją) literatūrą ir disidentinę/nonkonformistinę literatūrą. Pirmajam straipsnyje priskiriamas Eduardo Mieželaičio „Žmogus“, antrajam – Antano Kalanavičiaus kūryba.Reikšminiai žodžiai: E. Mieželaitis; Ideologija ir literatūra; Literatūra; Literatūros kritika; Schematizmas; Socrealizmas; Sovietinė literatūra; E. Mieželaitis; Ideology and literature; Literary Critics; Literary criticism; Lithuanian Literature; Schematism; Socrealism; Soviet literature.

ENMaxim Gorky officially legalised the method of socialist realism as the main method of Soviet literature and review. Since then, the main ideological requirements of the method: an ideological content, party membership and nationality, as well as aesthetical principles: typicality, realism, a positive character, became firmly established for half of the century. Generally, socialist realism can be called a cultural policy, which had a great influence on cultural, political and even economic processes. The literary practice of socialist realism was related to the doctrine of the Communist party and the common techniques of depicting realism. On the theoretical level, the absurdity of socialist realism is less obvious. Socialist realism belongs to the sociological tradition of art interpretation, treating art as an ideological reflection of the conflict of socio-economic processes, based on the class conflict. However, the theory could not foresee violence against “inappropriate” writers, forced praising of the “nation’s patron”, etc. Writers were delegated a mission to multiply the paper reality – an ideological construct and “provide” it an artistic form. The structure of the myth became a useful form for creating socialist realism because it mythologised everyday life: political figures became legendary heroes, and the achievements of the working people – heroic deeds. The development of socialist realism can be divided into several segments: dogmatic (official) literature and dissident/non-conformist literature. “Žmogus” by Eduardas Mieželaitis is attributed to the first one, and the works by Antanas Kalanavičius to the second one in the article.