A "Global" Middle ages in the early 20th century: Millet, Baltrušaitis, and the Caucasus

LTStraipsnyje atskleidžiamas Gabrielio Millet ir Jurgio Baltrušaičio vaidmuo Pietų Kaukazo meno studijose tuo metu, kai krikščioniškųjų Rytų menas tapo mokslinių tyrimų sritimi ir sudomino kolekcininkus visame pasaulyje. Tas entuziazmas pasiekė kulminaciją 1931 m. Paryžiaus Dekoratyvinio meno muziejuje vykusioje parodoje, kur dviejų mokslininkų keliai susikirto be ypatingos sąveikos. Darbe pastebima, kad nemaža dalis reikšmingos Millet knygos L’École grecque dans l’architecture Byzantine iliustracijų yra Tbilisio fotografo Dimitrio Ermakovo darytos Armėnijos ir Gruzijos bažnyčių nuotraukos ir bandoma įvertinti meno istoriko kriterijus ir požiūrius to meto intelektualiniame kontekste, kuriam didelę įtaką darė Josefo Strzygowskio difuzinė prieiga. Nepaisant bendrų interesų, Baltrušaitis plėtojo savitą formalizmą, daugiausia dėmesio skirdamas konkretiems motyvams ir dekoratyvinėms priemonėms, jų vidinei estetikai ir prasmei. Nors dviejų meno istorikų keliai ėjo lygiagrečiai, nebuvo rimtesnio susitikimo, jų skirtingi požiūriai atskleidžia bendrą rūpestį – kartografuoti žmonijos vizualinį paveldą ir jo kūrybinę dinamiką iš plačios ir modernios perspektyvos pasaulio, susijusi. Esminiai žodžiai: Bizantijos architektūra, modernizmas, Balkanai, Armėnija, Gruzija.

ENThis paper investigates the role that Gabriel Millet and Jurgis Baltrušaitis played in the study of the arts of the South Caucasus, as art from the Christian East became a scholarly field and fascinated the collectors worldwide1. This enthusiasm climaxed in the 1931 exhibition in Paris at the Musée des Arts décoratifs, where the paths of the two scholars crossed without any special interaction. Stemming from the observation that a significant number of illustrations in Millet’s seminal book L’École grecque dans l’architecture byzantine are photographs of churches from Armenia and Georgia taken by photographer from Tbilisi Dimitri Ermakov, this paper attempts to assess the scholar’s art historical criteria and views within the intellectual framework of the time, sealed by the influence of Josef Strzygowski’s diffusionist approach. In spite of their common interest, Baltrušaitis appears to develop his own kind of formalism, focusing on specific motifs and decorative devices addressed primarily for their intrinsic aesthetics and meaning. Although the paths of the two art historians went parallel without a proper encounter, their different approaches betray a common concern in mapping the visual heritage of humankind and its creative dynamics from the broad and modern perspective of a world connected and concerned by its past. Keywords: Byzantine architecture, modernism, Balkans, Armenia, Georgia.