Nebaigta knyga, arba Paniekos nužudytieji

LTStraipsnyje analizuojama prozininko Ramūno Klimo (1945-2002) literatūros samprata, išreikšta jo nepabaigtu romanu „Maskvos laikas“. Nebaigtą komponuoti romano rankraštį spaudai parengė ir komentarus parašė straipsnio autorius. Analitinėje studijoje, palydinčioje šią knygą, remiamasi filosofinėmis, politinėmis ir etinėmis prozininko pažiūromis, kūrinio sumanymo ir pagrindinių jo idėjų užrašais, romano rankraščio variantais. Žavėjęsis moderniojo romano klasika (F. Dostojevskio, J. Joyce‘o, W. Faulkner‘io ir kt. veikalais), parašęs tokia literatūros estetika paremtą istorinį romaną „Tiktai ugnis išgydys“ (1988), R. Klimas „Maskvos laiką“ pavadino ne romanu, o būsenomis, t. y. ieškojo naujos romano formos. „Maskvos laike“ skaitytojas atranda ne vien tik jame sukauptą estetinę XX amžiaus romano rašymo patirtį, bet ir tai, kas joje keičiasi. Romaną kaip individo būties įvykį apibūdino Michailas Bachtinas. Ši ne nauja, bet šiandienos romanistų ieškojimams atvira nuostata tinka ir „Maskvos laikui“. Iš kitų R. Klimo kartos prozininkų veikalų „Maskvos laikas“ išsiskiria meninės raiškos priemonių, estetinių teksto vertybių individualumu. Romane atsiveria labai individuali psichologinė gelmė, egzistencinės tautos ir individo įžvalgos, aukštas etinis maksimalizmas, „paniekinto laiko“ tragizmas. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad nė viename savo kūrinių „Maskvos laiko“ autorius nebuvo toks vienišas ir nuogas akistatoje su Lietuvai ir jam pačiam likiminiais įvykiais. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Lietuvių proza; Romanai, lietuvių.

ENThis article analyses the literary conception of Ramūnas Klimas (1945–2002), as expressed in his unfinished novel “Moscow Time“. The author of this article took up the editing of the unfinished manuscript, preparing it for publication and adding a commentary that delves into Klimas’ views on philosophical, political and ethnic issues and his creative ideas. R. Klimas was enchanted with modern classic novels (F. Dostojevski, J. Joyce, W. Faulkner, etc.), and having already written an historical novel (“Only Fire will Heal“, 1988) based on literary aesthetics, R. Klimas called “Moscow Time“ not a novel but “a series of states”, i.e. he was looking for a new form of novel. In “Moscow Time“ the reader finds not just the accumulated aesthetic experience of 20th century novel writing, but also what is in flux in it. Mikhail Bakhtin once described a novel as an event in the life of a novel writer. This idea is not new, but it is well suited to the yearnings of today’s novel writers, and to “Moscow Time“. This novel stands out among others by prose writers of R. Klimas’ generation for its artistic expression and the individualism of the text’s aesthetic values. In this novel we see great individual psychological depth, existential insights at the national and individual level, high ethical maximalism, and the pathos of “tragically wasted time“. The article comes to the conclusion that never was the author of “Moscow Time“ so alone and bare in his confrontation with events determining Lithuania’s or his own personal survival than when he was writing this novel.