Algimantas Mackus ir krikščioniškoji tradicija

LTIšeivių lyrikos kontekste Algimanto Mackaus kūryba atskleidžia netikėtą pasaulėvaizdį: kosmopolitišką, desakralizuotą, dekonstruktyvų. Šio poeto lyrikoje manifestuojamas kitoks santykis su Dievu, su tikėjimu ir apskritai krikščioniškąja tradicija. Straipsnyje aptariama šių prasmių formavimosi ir kitimo linija, požiūrio į krikščionybę kitoniškumas. Nagrinėjami keturi A. Mackaus poezijos rinkiniai: "Elegijos" (1950), "Jo yra žemė" (1959), "Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai" (1962), "Chapel B" (1969). Konfliktas su krikščionybe ypač plėtojamas per mirties temą. A. Mackaus lyrika artima ateistiniam egzistencializmui, ypač J. P. Sartre’o filosofijai. A. Mackaus eilėraščiuose teigiama ir mirties beprasmybė, nepaliekanti nemirtingumo iliuzijų. Jo poezijos žmogus gyvena ne Dievo, o mirties akivaizdoje.

ENIn the context of emigrants’ lyrics, Algimantas Mackus’s works reveal unexpected outlook which is cosmopolitan, desacralised and deconstructive. A different relation with God, religion and Christian tradition in general is manifested in this poet’s lyrics. The article deals with the formation and change of these meanings, as well as different attitude to Christianity. Four Mackus’s poetry collections are analysed: “Elegijos” (1950), “Jo yra žemė” (1959), “Neornamentuotos kalbos generacija ir Augintiniai” (1962), “Chapel B” (1969). A conflict with Christianity is developed in particular through the topic of death. Mackus’s lyrics is close to atheist existentialism, in particular Jean-Paul Sartre’s philosophy. In his poems, Mackus writes about senselessness of death without leaving any immortality illusions. The man of his poetry lives in the presence of death rather than God.