XX a. pabaigos lietuvių rašytojas: savojo statuso valstybėje interpretacija
LTLiteratūrai, kaip istoriniam ir instituciniam reiškiniui, būdinga nuolat ieškoti savos nišos kintančioje socialinėje realybėje, kurti įsiterpimo į visuomenės sanklodą būdus. Straipsnyje nagrinėjamas vienas rašytojo socialumo aspektas - savojo statuso valstybėje interpretacija. Siekiama išskirti vyraujančias ir alternatyvias rašytojų požiūrio į save valstybėje tendencijas XX a. paskutiniame dešimtmetyje (1988-2000 m.), užfiksuoti kūrėjų jausenas ir perprasti socialinės elgsenos taktikas. Teorinis analizės pagrindas - modernioji literatūros sociologija, kuriai rūpi autoriaus socialinis statusas, profesionalizacija, ekonominiai interesai, mąstymo kryptys ir psichologinės jausenos (P. Bourdieu). Savivokos valstybėje dėmenys straipsnyje rekonstruojami remiantis ne literatūriniu, bet socialiniu rašytojų diskursu apie menininkų ir valstybės sambūvį. Rašytojų bendruomenė traktuojama kaip kolektyvinis subjektas ir savarankiška visuomenės grupė. Straipsnyje daroma išvada, kad 1990-ųjų pradžioje į sociumo paribį nustumti rašytojai per dešimtmetį pamažu iš naujo tvirtino savo socialines pozicijas, romantinius argumentus keisdami apeliacija į modernios valstybės demokratiją, atsakomybę kultūrai bei europinę praktika. Svarbiu rašytojų savivokos pokyčiu laikytinas suvokimas, jog patys yra aktyvūs kultūros subjektai, pajėgūs daryti įtaką valstybės sprendimams. Vis dėlto vyresnioji karta, net ir pripažindama, kad kūrėjo padėtis stabilesnė, tebėra linkusi tikrovę tapyti tamsiausiomis spalvomis. Jaunieji tokio polinkio neturi arba tiesiog lieka abejingi rašytojo figūrai sociopolitiniame peizaže.
ENThe article focuses on the Lithuanian literary field of the 1990s and analyses the attitude of writers towards their shifting status in the state. The social discourse of contemporary authors (various papers, interviews, questionnaires, official letters, and the cultural laws) is examined through the theoretical perspective of modern sociology of literature (mostly Pierre Bourdieu's model of literary field) and methods of the systemic-empirical approach to literature. It is found that numerous reflections, given by writers themselves, cover two topics: financial support of the government and social prestige of an artist. In the years of national revival, the Utopian project of economically independent writer was designed. Conspicuous social marginalization during the early 1990s, determined by cultural transformation of society and emergence of new economical and political elites, was mostly interpreted with soreness, resentment, and the image of "the outcast". In parallel, a purposeful action to re-establish the artist's social status and to consolidate professional position in the state began, particularly emphasizing the need of a beneficial legal system. Alternatively, with the entry of new generations in the middle of the decade, the understanding of writer as an ordinary member of the state and society was formed. It is concluded that during the first ten years of Lithuanian independence, writers were taking intensive efforts to reintegrate themselves as a distinct professional group into the new social structure at the national level. The soviet model of relation with the state was replaced by the European juridical model combined with additional components of special social guarantees and protection of "high" culture.
