Politinė baltarusių kalbos Vilniaus vyskupijos bažnyčiose problema (1884–1915 m.)
LT1882 m. Rusijai atkūrus diplomatinius santykius su Šv. Sostu ir po Romos kurijos Šv. Oficijos kongregacijos 1877 m. dekreto, žlugo sumanymas atviru prievartiniu būdu įvesti rusų kalbą vadinamosiose katalikų pridėtinėse pamaldose (cultum supplementorium). Rusijos administracija neatsisakė savo plano depolonizuoti Katalikų bažnyčią. Nuo XIX a. 9-ojo dešimtmečio buvo sumanyta pereinamoji priemonė - vadinamoji rusų kalbos baltarusių "tarmė". Lenkų kalbą laikinai buvo sutarta toleruoti tik Vilniuje ir Gardine, kur ji buvo plačiai vartojama miestiečių. Lietuviai buvo laikomi politiniais lenkų sąjungininkais. Net tos parapijos, kuriose parapijiečiai kalbėjo lietuviškai, turėjo tapti baltarusiškomis. 1906 - 1907 metais su popiežiaus pritarimu netradicinė baltarusių kalba Bažnyčioje buvo legalizuota Šv. Sosto valstybės sekretoriaus R. Merry del Valis vardu iškeliant sąlygą, kad baltarusių kalba nebus naudojama kaip priemonė tradicinės lenkų kalbos prievartiniam išstūmimui. Baltarusių kalba pamaldose buvo ignoruojama Vilniaus vyskupijos vadovybės. Lietuvių tautinio sąjūdžio veikėjai palaikė ir skatino baltarusių kalbos vartoseną katalikų religinėje praktikoje rūpindamiesi lietuvių katalikų polonizacijos stabdymu ir ieškodami sąjungininkų. Netradicinės baltarusių kalbos legalizavimu Bažnyčioje pats baltarusių tautinis atgimimas, dar nebūdamas tvirtas, neįstengė pasinaudoti.Reikšminiai žodžiai: Baltarusių kalba; Kalbų politika; Katalikų bažnyčios depolonizacija; Katalikų bažnyčios rusifikacija; Vilniaus vyskupija; Belarusian language; Language policy; Depolonization of Catholic Church; Russification of Catholic Church; Diocese of Vilnius.
ENAfter diplomatic relations between Russia and the Holy See were reestablished in 1882, an attempt to introduce by force the Russian language in the supplementary Catholic Church service (cultum supplementorium) failed. This is not, however, to say that Russian authorities abandoned their strategic aim to depolonize, or rather to Russify, the Catholic Church in Russia. In this regard the Russian authorities tried to make use of the Russian “dialects”, that is of Ukrainian and especially of the Belarussian languages. The fear of separatism in its turn discouraged assigning this role to the Lithuanian language. The Vilnius Governor General advanced a proposal in 1884 to make use of the Belarussian language, but the Government rejected it outright, expressing its attachment to the traditional policy of Russification and avoiding to provoke a new conflict with the Roman Curia. The resource to such a proposal became necessary only after 1905 when the law of religious tolerance came into force and the prospects of rapid Russification of the Catholic Church in Russia waned, when at last the local Catholic population joined either the Polish or the Lithuanian movements of national revival. In the course of negotiations conducted between Russia and the Holy See in 1906–1907, the latter authorized the use of the Russian, Belarussian and Ukrainian languages in Church service, which theretofore did not enjoy such status. Due to its weak coherence the Belarussian people failed then to exploit these favourable circumstances in securing the better positions for their native language in the diocese of Vilnius. [From the publication]
