Dailės terapija kaip integrali sistema: kontekstuali analizė

LTDisertacijoje bandoma konceptualizuoti Lietuvoje dar nauja mokslinė disciplina – dailės terapija (kaip bendros psichoterapijos menu visumos dalis). Dabartinė dailės terapija – sudėtinga idėjų ir terapinių praktikų kompleksinė visuma, jungianti savyje įvairius, neretai prieštaringus teorinius požiūrius, metodologines prieigas ir praktinius veiklos būdus. Ši disertacija savo pagrindinėmis nuostatomis kontekstuali ir tarpdalykinė – nagrinėjanti specifinius dailės terapijos kaip diskursyvios praktikos savivokos formacijos ir konceptualizavimo aspektus. Istoriškai ir konceptualiai tiriamasis laukas aprėpia specifinius XIX a. pab. – XX a. pirmosios pusės neklasikinės filosofijos, estetikos, psichiatrijos, psichologijos, psichoanalizės, meno psichologijos, menotyros ir moderniojo meno sąlyčio taškus, svarbius norint atskleisti esminę XX a. antrosios pusės ir XXI a. pradžios dailės terapijos sistemos sąrangos priešistorę ir ypatumus. Taigi, bandoma suvokti laipsnišką psichoterapijos ir ypač dailės terapijos sampratų formavimąsi. Disertacija nėra metodinio tipo ar praktinio dailės terapijos taikymo vadovas, kaip jį suprastų taikomosios psichologijos, pedagogikos ar praktinės dailės terapijos atstovai. Joje nagrinėjama problematika pirmiausiai tiria teorinius ir pasaulėžiūrinius, kitais žodžiais tariant, konceptualius dailės terapijos integralumo aspektus. Taip pat ir estetinių prasmių funkcionavimą bei transformacijas tarpdisciplininiame dabartinės humanistikos kontekste.

ENThe thesis seeks to conceptualize a still new scientific discipline – art therapy (as a part of general art psychotherapy). Currently, art therapy is a complex of ideas and therapeutic practices combining various, usually contradictory, theoretical attitudes, methodological assumptions, and practical methods. This thesis is contextual and interdisciplinary by its provisions; it examines specific aspects of art therapy as a discursive practice helping to form and conceptualise self-consciousness dimensions. The historical and conceptual field of research covers specific issues of non-classic philosophy, aesthetics, psychiatry, psychology, psychoanalysis, psychology of art, art criticism, and modern art of the end of the 19th and the first half of the 20th century, which are important in order to realize the fundamental prehistory and particularities of art therapy applied in the 2nd part of the 20th century and the beginning of the 21st century. Thus, it seeks to reveal the progressive formation of physiotherapy and, in particular, art therapy concepts. The thesis is not a methodological manual or a guidebook on practical art therapy as it might be understood by the representatives of practical psychology, pedagogy, or art therapy. First of all, it analyses the theoretical and worldview, or in other words conceptual, aspects of art therapy as well as the functions and the transformations of aaesthetic meanings in interdisciplinary context of humanism.