LTA. Prašmantaitė ryžosi, pasitelkusi kiek įmanoma gausesnius šaltinius, ištirti vyskupo Juozapo Arnulfo Giedraičio biografiją ir duoti argumentuotą atsakymą V. Mačiūno ir kitų iškeltaisiais klausimais. Apskritai autorė nepuoselėja postmodernistinės istoriografijos teikiamų vilčių, kad vien šiuolaikinės filosofijos ir sociologijos nuostatomis grindžiama žinomų faktų ar šaltinių interpretacija gali duoti gerų rezultatų. Aldonai Prašmantaitei būdinga klasikinės istoriografijos samprata, kad naujiems atradimams, naujiems teiginiams kilti visų pirma reikia naujos, pilnesnės informacijos, kurios, kalbant apie XVIII ir XIX amžius, daugiausia slypi archyvuose. Autorė sią informaciją rinko labai atidžiai ir kruopščiai, pasiekusi ne tik Lietuvos valstybinius ir bažnytinius archyvus, mokslinių bibliotekų rankraštynus, bet ir Peterburgo Rusijos valstybinį istorijos archyvą, Krokuvos Jogailos universiteto, Čartoriskių ir Lenkijos mokslų akademijos bibliotekų rankraštynus, Vatikano slaptąjį archyvą ir kt. Būsimiesiems Giedraičio biografijos tyrinėtojams naujais medžiagos atradimais, matyt, retai beteks džiaugtis. Aldonos Prašmantaitės atidumas šaltiniams, jų akumuliacijai, išskirtinis dėmesys tam, kas Giedraičio biografijoje buvo ginčytina, kas jo veikloje buvo naujoviška, neįprasta, kas buvo reikšminga Bažnyčios modernėjimui ir bręstančiam visuomeniniam kultūriniam sąjūdžiui, suteikia Prašmantaitės studijai reikšmingą istoriografinę vertę ir pelno skaitytojų pagarbą.
ENA. Prašmantaitė decided to research the biography of bishop Juozapas Arnulfas Giedraitis using as many sources as possible and give a reasonable answer to questions raised by V. Mačiūnas and other researchers. In general, the author does not nourish hopes, caused by post modernistic historiography, that interpreting known facts or sources based on contemporary philosophical and social provisions only may give favourable results. The concept of classic historiography, common to Aldona Prašmantienė, states that new inventions and statements must primarily be based on new and more complete information which, talking about the 18th and 19th centuries, is stored in the archives mainly. The author collected this information very attentively and thoroughly and has accessed not only the Lithuanian state and church archives and the manuscripts of scientific libraries, but also the national history archive of Petersburg (Russia), the manuscript libraries of Cracow Jogaila University, the libraries of Chartoriski and Polish Science Academies, the secret Vatican archive, and other places. The future surveys of Giedraitis biography most probably will have rare possibilities to enjoy new findings. Aldona Prašmantienė attentiveness to the information sources and their accumulation as well as the exceptional focus on disputable, new, and unusual aspects of Giedraitis biography, that became significant to the modernization of the Church and the maturity of public cultural movement, provides the study of Prašmantienė with a significant historiographic value and the respect of readers.