Pasakojimai Broniaus Radzevičiaus romane "Priešaušrio vieškeliai"

LTKiekvienas pasakojimas - savitas pradinės situacijos apvertimas. Roland‘as Barthes‘as yra siūlės pradėti tyrinėti romaną palyginant pasakojimo pradžią ir pabaigą, kad išryškėtų įvykęs esminis pasikeitimas ir jo pobūdis, o tai leistų teisingai dekoduoti visumą, sugrupuoti pasakojimo elementus. Sintagmine slinktimi paremtą skaitymą suponuoja klasikinis romanas. Analitinis skaitymas reikalauja nuolatinio grįžimo - paradigminio skaitymo, nes tik grįžtant dešifruojama bet kokia reikšmės struktūra. Broniaus Radzevičiaus romanas "Priešaušrio vieškeliai" turėtų būti skaitomas derinant sintagminį ir paradigminį būdą: tradiciškesnių jo vietų rišlumui suvokti pakaktų pirmojo, kitų - prireiktų ir antrojo, tačiau visa tai nepaneigia abiejų teksto pjūvių tarpusavio priklausomybės. Papasakotos istorijos, pateiktos apglobta ir įrėminta romano dalimi, romanas atrodo kaip ne itin nuosekli seka nuo herojaus vaikystės iki brandos, tačiau pavaizduoto rašymo akto, pateikto apglobiančiu pasakojimu, romanas atrodytų kaip atvirkštinis ėjimas nuo pasekmės prie priežasčių, nuo rezultato prie proceso pateikimo - tam pakanka palyginti pirmos dalis rėminio pasakojimo užuomazgas ir antros dalies kompozicinius rėmus. Pasakojimo rašymo akto požiūriu romano pradžia yra antros dalies pradžia, tik papasakotos istorijos požiūriu, grafiniu išdėstymu remiantis jo pradžia ir yra pirmosios dalies pradžia. Tai paradigminio požiūrio į romano pasakojimo lygmenis ir sintagminio jų pateikimo konfliktas. Būtent pirmasis pasakojimas ir pasiūlo bendrąją viso romano skaitymo izotopiją - jis gali būti perskaitomas remiantis pateiktuoju jo rašymo vaizdiniu.

ENThe object of the narratologic and semiotic analysis is the novel "Daybreak Highways" (Part I - 1979, Part II - 1985) by Lithuanian author Bronius Radzevičius (1940-1980). In the novel, two most important narrations may be singled out: the primary (the composition framework) and the secondary (the core of the novel). Their relations are described as a ratio between enunciate (discourse) and enunciation, between the narrative program of creation and the narrative program of the formation of a writer. The aim of the analysis is a search of narrative structures that ensure a coherence of the text and the essayistic originality of the novel. The hypothesis that the coherence of a modern novel is ensured first of all by a descriptive but not narrative enunciate is presented.