Kolektyvinis skudučiavimas - Europos muzikinės etninės kultūros fenomenas

LTStraipsnyje lyginamuoju tipologiniu metodu nagrinėjama šiaurės rytų Europos skudučių tipo instrumentų (lietuvių skudučių, komių-zyrių kuima čipsan, Permės komių piolianez, rusų kuvikly/kugikly) konstrukcija ir atlikimo būdai. Atskleidžiami ne tik jų skirtumai, bet ir bendrumai. Bene svarbiausias lietuvių, komių ir rusų instrumentus vienijantis principas - tai, kad nesurištos dūdelės naudojamos tik rinkiniais ir pučiamos tik kolektyvu. Panašus ir rinkinio dūdelių skaičius (lietuvių - penkios-aštuonios, komių - keturios-šešios, rusų - keturios-vienuolika). Lietuvių rinkinio išsidalijimas pučiant giedamąsias sutartines gali sietis su komių ir rusų instrumentų dalijimu į vadinamąsias "poras". Kad atlikimo būdas kraipant, kratant, purtant galvą gali būti kur kas senesnis už pūtimą nejudinant galvos, o rankomis staigiais judesiais vedžiojant dūdeles, liudytų onomatopėjiniai Briansko sr. kuviklių "porų" pavadinimai bei pūtimo demonstravimas neturint instrumentų. Lietuvių skudučių partijos buvo įvardijamos tam tikrais skiemenimis (pvz., ti-ti-tiū-ti-tiut) norint išreikšti pučiamų garsų ilgį ir lengviau įsiminti partijas. Analogišką "notaciją" turėjo ir Permės komiai. Rusės ir komės-zyrės pūsdamos dūdeles šūkčiodavo tam tikrus skiemenis (pvz., fif-kaf). Lietuvių ir Permės komių dūdelių "notacijoje", rusių instrumento pamėgdžiojime balsu galima įžvelgti melodikos ir fonetikos ryšį. Skiemeninis lietuvių, Permės komių atliekamos muzikos įvardijimas bei rusių ir komių-zyrių šūkčiojimas siejasi su instrumentų garso imitavimu ir rodo bendrą šiaurės rytų Europos tautų skudučiavimo pamatą.

ENThe article, by employing the comparative typological method, examines the construction and ways of playing of Northeastern European panpipe instruments (Lithuanian skudučiai, Komi-Zyrian kuima chipsan, Komi-Permyak piolianez, Russian kuvikly/kugikly) and reveals both their similarities and differences. Probably the most important principle, connecting the Lithuanian, Komi and Russian instruments is that the untied pipes are used only in sets and blown only by collectives. The number of pipes in the set is also similar (in Lithuanian – five-eight, in Komi – four-six, in Russian – four-eleven). The distribution of the Lithuanian set when blowing the glees can be related to the division of the Komi and Russian instruments into the so-called "pairs". The fact that the way of performance by twisting, shaking the head and the instrument could be much older than blowing without any head movements but moving the pipes with sudden hand movements is evidenced by the onomatopoeic names of the “pairs” of kuvikli of the Briansk area and demonstration of blowing without any instrument. The Lithuanian skudučiai parts were named by certain syllables (for instance, “ti-ti-tiū-ti-tiut”), in order to express the length of the blown sounds and to memorize the parts easier. The Komi-Permyaks had an analogical “notation”. Russian and Komi-Zyrian players uttered certain syllables (for instance, “fif-kaf”). A relation between the melody and phonetics can be noted in the “notation” of the Lithuanian and Komi-Permyak pipes and in the Russian emulation of the sound of the instrument by voice. The syllable denotation of the music, performed by Lithuanians and Komi-Permyaks and Russian and Komi-Zyrian shouting is related to the imitation of the sound of the instrument and shows the common base of panpipe playing of the Northeastern European nations.