Nuobodžios pasakos

LTŠiame straipsnyje yra analizuojamos lietuvių pasakos be galo, jų sandaros bei sekimo ypatumai. Kiek galima spręsti iš katalogų aprašymų ir negausių publikacijų, kai kuriais aspektais jos yra lyginamos su kaimyninių tautų šio žanro tekstais. Pasaka be galo - tai veikiau žaidimas, smagesnis ar piktesnis pajuokavimas, pokštas, pasierzinimas. Paprastai šio žanro "pasakos" yra tik kokio epizodo ar veiksmo kartojimas. Jos yra labai trumpos ir neturinčios (arba turinčios labai nežymų) siužeto. Sekėjai pasakas be galo pradeda įprastomis pasakų pradžios formulėmis, tačiau sekant tokio tipo "pasaką" sekėjui visą laiką reikia sugrįžti į pradžią ir pasakoti viską vėl nuo pradžių tol, kol klausytojui atsibosta. Yra ne vienas tokių pasakų "darymo" būdas, tačiau šiose pasakėlėse nemažai improvizuojama, tai yra "gyvas" žanras. Dialogiškumas, klausytojo dalyvavimas tokios pasakos - žaidimo kūrime tokį įspūdį ypatingai sustiprina. Lietuvių, latvių ir rusų pateikėjai tvirtina, kad pasakos be galo yra sekamos norint paerzinti bei dažniausiai atsikratyti savo prašymais įkyrėjusių vaikų. Skirtingų tautų to paties žanro tekstai, kurių pamatas yra tam tikra "istorija", gali sutapti, o kurie yra paremti rimu bei žodžių sąskambiu, paprastai būna visiškai nepanašūs.

ENThe article discusses the Lithuanian folktales, which are open-ended, as well as the peculiarities of their performance and structure. Open-ended folktales are mostly read in these cases when children become tiresome by pestering one to tell some folktale. By their nature they are more like games and therefore can be claimed to be 'not real' folktales. Open-ended folktales are frequently without a plot or have a slight one, namely, only a mere repetition of some episode or action. The end of the majority of such tales is their beginning and the transitions from 'the end' to the beginning are often very fluent, based on rhyme, the consonance of words. Still some open-ended folktales are like completed ones, especially these texts, which have an intention to tease or poke fun at somebody. Open-ended folktales are an extremely 'lively' genre, possessing a great amount of improvisation, communication and the listener's involvement in the creation process.