Tautiškumo ir valstybiškumo idėjos dorovinis aspektas lietuvių filosofų darbuose 1910-1940 metais

LTTautiškumo ir valstybiškumo idėja – išskirtinė lietuvių filosofinės etinės minties aktualija, kuri ir mūsų laikais tebėra tokia pat aktuali, kaip ir 1910-1940 m. laikotarpiu, kadangi negausi gyventojų skaičiumi ir nedidelė savo teritorija tauta lygiai tiek pat efektyviai gali išnykti globalizacijos sūkuriuose, kaip ir XX a. pirmojoje pusėje, būdama didžiųjų tautų, imperijų užkariauta ar vis iš naujo užkariaujama. Dvidešimtojo amžiaus pirmoji pusė - apibrėžiama ir įvardijama kaip 1910-1940 m. laikotarpis – išskirtinai reikšminga lietuvių tautai, jos istorijai bei valstybingumui. Tai reiškia, jog 1914–1918 m. Pirmojo pasaulinio karo padariniai lemtingai sutapo ir lėmė aplinkybes, kurių dėka ilgaamžės lietuvių tautos viltys atkurti Lietuvos valstybę jos etninėse ribose tapo tikrove – šiame kare pralaimėjus visoms trims didžiosioms Europos imperijoms – Rusijai, Vokietijai ir Austrijai Vengrijai. Lietuvių filosofai V. Storostas-Vydūnas, A. Dambrauskas-Jakštas, Stasys Šalkauskis, A. Maceina buvo tie mąstytojai, kurie, aplinkybių lėmimu bei savo talento, kompetencijų dėka, konkrečiais teoriniais darbais reikšmingai prisidėjo prie šios idėjos konceptualizavimo, jos filosofinio etinio įprasminimo bei pagrindimo. Pamatinę straipsnio idėją sudaro minėtų filosofų darbais grindžiama išvada, jog tauta nėra vien tik etninis, politinis ir teritorinis darinys, bet ir labai konkreti dorovinė bei kultūrologinė tikrovė, grindžiama Dievui patinkama moralios bei harmoningos kultūros samprata. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Dorovė; Tauta; Kultūra; Valstybė; Nacionalizmas; Kosmopolitizmas; Culture; Ethics; State; Nation; Nationalism; Cosmopolitanism.

ENThe idea of patriotism and statehood is an exceptional issue of relevance in Lithuanian philosophical-ethical thought, which today is still as relevant as it was during the period of 1910-1940, as the nation, with its small number of inhabitants and small territory could very well disappear in the vortex of globalisation, as it did in the first half of the 20th century, conquered or re-conquered by large nations or empires. The first half of the 20th century, defined and designated as the period of 1910-1940, is exceptionally meaningful for the Lithuanian nation, its history and its statehood. This means, that the ramification of World War I during 1914-1918 fatefully coincided and determined the circumstances, thanks to which the long-lasting hopes of the Lithuanian nation in restoring a Lithuanian state in its ethnic borders became a reality with all three of the largest European empires, which were Russia, Germany and Austro-Hungary losing the. Lithuanian philosophers V. Storostas-Vydūnas, A. Dambrauskas-Jakštas, Stasys Šalkauskis, and A. Maceina where those thinkers who, thanks to the circumstances, and their talent and competencies, contributed to the conceptualisation, its philosophical ethical forming and substantiation with concrete theoretical works. The idea that forms the basis of this article is comprised of a conclusion based on the works of the above-mentioned philosophers, that the nation is not only an ethnic, political or territorial construct, but a very concrete moral and culturalogical reality, based on an understanding of moral and harmonious culture which was to God‘s liking.