Lūžio pėdsakas: gamtos vaidmuo Vinco Mykolaičio-Putino ir Jono Aisčio poezijoje
LTStraipsnyje tyrinėjama, kokie pasaulio ir žmogaus suvokimo pokyčiai slypi vaizduojamoje Aisčio poezijos gamtoje. Lyginami du eilėraščiai - Vinco Mykolaičio-Putino "Rudenio naktį" ir Jono Aisčio eilėraštį "Rugpjūčio naktis". Be chronologinio, gana artimo parašymo laiko, abu eilėraščius sieja ir laiko atitikimai pačiuose tekstuose. Jie užfiksuoti jau eilėraščių pavadinimuose - tai naktis panašiame gamtos ciklo taške. Panaši ir sakymo situacija: žvaigždėtas nakties dangus abiejų eilėraščių pradžiose atlieka katalizatoriaus vaidmenį ir skatina subjekto refleksijas, kurios, nors ir turi sankirtos taškų, vis dėlto yra gana skirtingos. Žmogaus ir gamtos santykio samprata, išryškėjanti šiuose eilėraščiuose, priklauso jau skirtingoms kultūrinėms paradigmoms . Žmogaus santykis su gamta Aisčio poezijoje dvilypis. Dvilypumas reiškiasi pačioje eilėraščio struktūroje, grįstoje nuolatiniu dviejų skirtingų požiūrio taškų kaitaliojimu. Subjektas čia žvelgia į gamtos vaizdą projektuodamas į jį savo vidujybę, čia iš karto tokį požiūrį sukomplikuoja, pripažindamas gamtos pasauliui savaiminę, nuo žmogiškos vidujybės nepriklausomą vertę. Tokia žmogiška ir drauge autonomiška gamta patiriama pirmiausia juslėmis - Aisčio poezija, lyginant su Putino, daug konkretesnė, daiktiškesnė. Eilėraščio struktūrine dominante tampa žvilgsnis, atveriantis fenomenologinę regimo pasaulio įvairovę. Aptartas Aisčio eilėraštis, kaip ir visa jo poezija, reprezentuoja ne tiek patį radikaliai pasikeitusį požiūrį į gamtą, kiek patį keitimosi procesą.
ENThe subject of the article is the representation of nature in the lyrics of two Lithuanian poets the same period (1918-1940). The interpretation two poems with similar situation of enunciation ("In the Night of Autumn" by Vincas Mykolaitis-Putinas and "The Night of August" by Jonas Aistis) reveals two different structures of consciousness. The poem of Putinas represents the romantic one: the nature is treated as a mirror of subject‘s inner life. In the poem of Aistis nature already has it‘s own value which is independent of human life. But there are some traces of romantic conception of nature too.
