Рукописная традиция в фольклоре старообрядцев Литвы

LTRemiantis XX a. 60-80-ųjų metų ekspedicijų medžiaga, straipsnyje stengiamasi atskleisti tiesioginius genetinius ryšius tarp žodinių ir rašytinių Lietuvos sentikių poezijos tekstų. Analizuojami žodinės ir rašytinės formos santykiai įvairiuose folkloro žanruose, konfesinio faktoriaus ir rankraštinės tradicijos įtaka folkloro kūrinių turiniui, meninei formai ir kalbai. Atliktas tyrimas atskleidė svarbų knyginės ir rankraštinės tradicijos vaidmenį dvasinėje Lietuvos sentikių kultūroje. Dažniausiai buvo perrašomi religiniai ir žodiniai poezijos kūriniai tų žanrų, kuriuose tekstų kanoniškumui skiriamas ypatingas dėmesys (maldos, šventųjų gyvenimai, krikščionių legendos, apokrifiniai padavimai, religiniai eilėraščiai, užkalbėjimai). Lietuvos rusų folklore knyginė tradicija praeityje atliko ir toliau atlieka šias pagrindines funkcijas: 1) generuojančią, 2) folkloro kūrinių antrinio gyvavimo, 3) konservavimo, 4) apsaugos, 5) reguliavimo. Rašytinė folkloro kūrinių gyvavimo forma stipriai susilpnina jų varijavimą, padeda konservuoti archainius meninius vaizdus ir būdus, tačiau kartu sudaro galimybes įsileisti kai kuriuos profesionaliosios poezijos, bažnytinės slavų leksikos elementus. Pasirodo, folkloriniai tekstai ir net žanrai, turintys sakralinių žinių, yra atsparūs skolinimuisi ir kitokiai išorinei įtakai, praktiškai nepasiduoda kalbinei interferencijai.

ENBased on records of 6th - 9th decades of 20th century the influence of book culture to folklore tradition Russian old residents of Lithuania is considered in the article. This analysis shows, that the separate works and whole genres (Christian legends, folk religious songs) are genetic connected to printed sources. Due to a high level literacy of the old believers much more often cases so-called secondary transmitted oral products perceived by the performers from books are marked. Some plots already have disappeared from alive oral tradition OUS facts of a rewriting of the traditional folklore texts. In main it concerns those genres (folk religious songs, legend, charms), which in consciousness of the performers are connected to sacral knowledges; as a rule, performers try to keep the verbal text stable. Written fixing and hand-written form of transmission promoted preservation of a number archaic genres and plots, noticeably have narrowed down a range of variation of folklore texts, have loosened a language interference and influence by folklore of the adjacent peoples.