Theoretical and didactic aspects of a written narrative text

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisStraipsnis / Article
KalbaAnglų kalba / English
AntraštėTheoretical and didactic aspects of a written narrative text
Kita antraštėRakstīta stāstījuma teksta teorētiskie un didaktiskie aspekti
AutoriaiLeonavičienė, Vilma
LeidinyjeLatvijas Universitātes raksti . 2004, sēj. 678, p. 45-52
Reikšminiai žodžiai
LTpasakojimas; teksto struktūra; įvykių seka; bendravimas; pavadinimas
ENnarration; text structure; sequence of events; communication; title
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje atskleidžiami teoriniai ir lingvistiniai rašytinio pasakojamojo teksto aspektai, atliekantys svarbų vaidmenį ugdant mokinių rašymo įgūdžius: išsamiai aptariama pasakojamojo teksto samprata, pasakojimo struktūra, analizuojama pasakojimo laiko ir įvykių seka, nagrinėjama teksto pavadinimo atliekama funkcija. Pasakojimas - tai siužeto įvykių konfigūracija, sukurianti tarpusavio ryšį ir prasmingą visumą. Kiekvienas pasakojamasis tekstas turi tikslingą įvykių raidą. Konceptualius teksto centrus į prasmingą visumą jungia pavadinimas, kuris tampa turinio bei struktūros centru. Siekiant nustatyti, ar pasakojamojo teksto įvykių nuoseklumo mokymas ugdo moksleivių rašytinę komunikaciją, atliktas pedagoginis eksperimentas. Tyrime dalyvavo 200 5-6 klasių mokinių, kurie buvo nuosekliai mokomi sukurti rašytinį pasakojamąjį tekstą. Mokymas buvo organizuojamas tam tikrais etapais. Naudojant specifines užduotis, buvo siekiama nustatyti specifinius rašytinio pasakojamojo teksto kūrimo kompetencijos komponentus. Tyrimo rezultatų analizė atskleidė, kad penktos klasės mokiniams sunku tiksliai nurodyti teisingą įvykių eigą, tačiau antros ir trečios eksperimento stadijos metu gauti geresni rezultatai, nes mokiniai buvo mokomi teksto nuoseklumo atsižvelgiant į laiko seką. Geriausi įverčiai gauti antros eksperimento stadijos metu (57 proc. mokinių užduotį atliko gerai). Remiantis gautais rezultatais daroma išvada, kad pasakojamojo teksto įvykių sekos mokymas padeda mokiniams suvokti pasakojamojo teksto struktūrą, o tai pagerina mokinių rašytinius komunikacijos įgūdžius. Pabrėžiama, kad mokymo procese teksto įvykių seka ir teksto laiko seka turi būti susijusios.

ENGeneral culture of a personality reveals as an ability to communicate and act in particular situations. This is why the development of communicative abilities is one of the essential aims of the Lithuanian Educational System (General Curriculum, 1997). The aim of this article is to reveal theoretical and linguistic aspects of a written narrative text important in developing pupils’ writing skills. The object of the work: the structure of a narrative text. Methods of the work: linguistic and didactic analysis of literature, mathematical-statistical method (PAULA) used to calculate the average of the results. In the recent decade most researchers working with psychological and linguistic texts defined narration as a very important source of children’s knowledge because in creating stories children build contemplation models based on their experience (cf. Wells, 1986, 86). We all narrate our life stories to indicate what effect they have had on our life. Narrating their life events, children realise them as a strong quality of their lives and always use it in creating their own stories which explain and conduct their world. Psychologist Engel (Engel, 1999, 65) claims that life of people is full of stories that they narrate to each other or listen to. Since his birth the child gets into linguistic surrounding where he always hears stories (fairy-tales). Since the age of two children try to thrust in their word into these stories and also try to create their own stories.At first it can be naming of their actions while playing games; however, little by little it changes into a coherent monologue. More and more stories are created by children at play; they start narrating fragments of individual experience which in time develop into stories. Engel (1999, 23) points out the importance of such narratives and inner monologues by stating that stories that are created by us aloud or on our mind play an essential role in modelling our feelings, thoughts, attitude to our own life. The author makes a conclusion that narration is a way to state and convey social experience. Bruner (1986, 256) is confident that the child gets familiar with the social surrounding via narratives. He claims that people while narrating stories to each other also present their viewpoint, values, and expectations. Listening to adult narration, children adopt all the experience. Following Bruner (1986, 45), listening and narrating is a cultural activity. Creating and narrating stories children at the same time participate in adult culture and together with the contemporaries form their “childish” subculture. [From the publication]

ISSN1407-2157
Mokslo sritisEdukologija / Education
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/1287
Atnaujinta2020-07-30 13:32:18
Metrika Peržiūros: 3