Šeimos apeigos

LTGlaustai aptarti visą šeimos papročių įvairovę yra be galo sunku todėl, kad tradicinė žemdirbiškoji kultūra laikui bėgant kito. Modernėjant visuomenei, dalis ypač archajiškos kilmės apeigų nunyko, jų vietą užėmė naujos, labiau atitinkančios laikmečio poreikius. Antra vertus, nei visuomenės modernėjimas, nei papročių kaita nebuvo tolydūs procesai. Vienuose Lietuvos regionuose žemdirbių elgsenos naujovės pasirodydavo anksčiau ir lengviau pritapdavo, kituose - ilgėliau buvo laikomasi senovinius ritualus menančių papročių. Tačiau ir viena, ir kita suteikdavo nepakartojamo savitumo atskirų Lietuvos etnografinių regionų tradicijoms. Tyrėjai seniai atkreipė dėmesį, kad vestuvių ir laidotuvių papročiai turi daug bendrų ypatybių. Taip yra todėl, kad didelė dalis krikštynų, vestuvių ar laidotuvių apeigų priklauso vadinamųjų perėjimo ritualų grupei. XX a. pr. antropologas Arnoldas Zene (Arnold van Genepp) perėjimo apeigomis (rites de passage) įvardijo ritualus, pažyminčius bet kurio individo ar asmenų grupės statuso pasikeitimą. Šio tipo ritualuose išskiriamos trys sąlygiškai atskiros apeigų grupės. Atskyrimo apeigos žymi individo ar socialinės grupės anksčiau turėto statuso praradimą. Toliau seka ritualinio neapibrėžtumo tarpsnis, kai asmuo arba asmenų grupė jau nebeturi anksčiau turėtos padėties, tačiau dar neįgijo naujos. Šį archajinės sąmonės požiūriu ypač pavojingą tarpsnį, ritualinės simbolikos kontekste prilyginamą egzistencinei nebūčiai, tyrėjai vadina ribine, arba liminaline (lotynų klb. limen - slenkstis, riba) būsena. [p. 80].