Repertuaro problema 1990–1999 metais

LTStraipsnyje apžvelgiama repertuaro sąvokos interpretacija dabartiniame teatre ir iškeliama Akademinio (dabar Nacionalinio) dramos teatro repertuaro problema, kuri siejama su besikeičiančiais teatro vadovais ir laiko reikalavimais. Repertuarinio teatro sąvoka atsirado XVII a. pabaigoje. Repertuarinis teatras siekė išsaugoti ir nuolat puoselėti dramaturgijos palikimą, garantuoti nuolatinį statomų pjesių rodymą. Atsiradus režisūriniam teatrui (XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje) repertuarinio teatro sąvoka pasikeitė, nes ėmė atspindėti vieno ar kito režisieriaus estetinę kryptį. Visi Lietuvos valstybiniai teatrai nuo pat jų įsikūrimo pradžios buvo repertuariniai, t.y. atliko edukacinę funkciją, nes pažindino su įvairiu literatūriniu ir dramaturginiu palikimu. Repertuariniam teatro kryptingumui buvo skiriamas ypatingas dėmesys, veikė Repertuaro komisija, virtusi didžiausiu kūrybinės teatrų raidos stabdžiu, nes buvo reikalaujama ar draudžiama statyti vienus ar kitus veikalus. Akademinis dramos teatras - vienas svarbiausių sostinės teatrinio gyvenimo epicentrų - dėl objektyvių priežasčių negalėjo lenktyniauti su mobilesnėmis ir jaunesnėmis teatro scenomis. Konservatyvi ir nuosaiki repertuaro politika, konservatyvi režisūra subrandino teatro skilimą į Akademinio bei Mažojo teatrų, neišvengiamai keitėsi ir vadovai. Teatro repertuarinė politika tampriai susijusi su režisieriaus repertuariniu kryptingumu. Skirtingi režisieriai (J. Miltinis, J. Jurašas, H. Vancevičius, P. Gaidys, S. Varnas, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, O. Koršunovas, G. Varnas), skirtingos estetikos, skirtingi repertuarai - būtent tai per 10 metų išgyveno Akademinis dramos teatras.

ENThe article provides an overview of interpretation of the concept of repertoire in the present-day theatre and raises the problem of the Academic (presently National) Drama Theatre, related to the changing heads of the theatre and time related requirements. The concept of the repertoire theatre emerged at the end of the 17th century. The repertoire theatre attempted to retain and continuously develop the dramaturgy heritage and guarantee a continuous showing of the staged plays. After the emergence of the directed theatre (at the end of the 19th – beginning of the 20th century), the concept of the repertoire theatre changed, since is started to reflect the aesthetic directions of one or another director. All the national theatres of Lithuania were repertoire ones from the very start, i. e. they performed an educational function, since they got the viewer familiarized with different literary and dramaturgical heritage. Special attention was dedicated to the repertoire direction, there were repertoire commissions, which were the largest hindrance of creative development, since they demanded or prohibited staging certain plays. The Academic Drama Theatre, i. e. one of the most important theatre life epicenters was not able to compete with more mobile and younger stages. The conservative and moderate repertoire policy and conservative direction resulted in the split into the Academic and the Small theatres, the heads or the theatres also were changing. The repertoire policies are closely related with the repertoire related views of the directors. Different directors (J. Miltinis, J. Jurašas, H. Vancevičius, P. Gaidys, S. Varnas, J. Vaitkus, E. Nekrošius, R. Tuminas, O. Koršunovas, G. Varnas), different aesthetics, different repertoires – those are the aspects, incurred by the Academic Drama Theatre during the time period of ten years.