Nacionalinio dramos teatro spektaklių scenografijos raida 1940–1961

LTStraipsnyje aptariama Vilniaus valstybinio dramos teatro spektaklių scenografijos raida pirmaisiais šio teatro veiklos dešimtmečiais (1940-1961), išryškinamas pirmųjų šiame teatre vaidintų spektaklių stilistinis ir plastinis ryšys su paskutiniaisiais Kauno valstybės teatro pastatymais, išskiriami reikšmingiausi teatro spektakliai, sukurti karo metais. Analizuojant pirmųjų pokario metų spektaklius, atskleidžiamas jų plastinių formų ryšys su iliustratyviomis sovietinio teatro tendencijomis. XX a. 6-ojo dešimtmečio viduryje fiksuojamas scenografijos formų posūkis labiau apibendrino vaizdo link.

ENThe article looks into the development of scenography in the performances of the Vilnius State Drama Theatre (1940-1961). It traces stylistic and plastic connections that link the first theatre's performances to the last productions at Kaunas State Theatre (works by Antanas Gudaitis and Stepas ūukas). It surveys the most significant theatre productions created in wartime. Analyzing performances in the early postwar years, it attempts to detect that strange marriage of plastic forms with the illustrative tendencies typical of the Soviet theatre and based mainly on the naturalistic style in scenography, the scrupulous projection of existing forms into the scenic reality. However, in the mid-1950s, scénographie forms began to gravitate towards the more abstract, nonrepresentational images. Beginning with 1956 when Romualdas Juknevičius staged Balys Sruoga's drama Apyaušrio dalia (scenographer Jonas Surkevičius), this change enabled artists Dalia Mataitienė (Maskaradas) and Juzefą Čeičytė (Kraujas ir pelenai) who collaborated in these performances in the early 1960s to free their theatre from illustrative literary attributes and to bring it closer to the mid-20th-century concept of the interpretive director theatre.