"Gulbių ežeras" Lietuvoje: klasikinio baleto dramaturginės ir struktūrinės interpretacijos

LTStraipsnio tikslas – remiantis lyginamuoju bei kultūrologiniu metodu aptarti ir įvertinti paties populiariausio klasikinio baleto Piotro Čaikovskio „Gulbių ežero“ pastatymų Lietuvoje tradiciją, išryškinti šio spektaklio dramaturgijos bei struktūros kaitą. Lietuvos baleto istorijoje „Gulbių ežeras“ užima gana tvirtas pozicijas. Pirmąjį pastatymą trečiame dešimtmetyje Valstybės teatre Kaune pastatė tuometinis baleto trupės bei studijos vadovas Pavelas Petrovas, tačiau spektaklis meniniu požiūriu buvo labai kuklus. 1931 m. į Valstybės teatrą atvykęs baletmeisteris Nikolajus Zverevas ėmėsi atnaujinti to meto repertuarą, tame tarpe ir „Gulbių ežerą“. Jo pastatyme gulbių šokiai tapo masiškesni, savaip sukurti II ir III veiksmai, pakeistas finalas ir mizanscenos, spektaklis baigdavosi laimingai. 1935 m. N. Zverevui išvykus, „Gulbių ežerą“ truputį redagavo Valstybės teatre dirbti pradėjusi Aleksandra Fiodorova, vėliau spektaklį prižiūrėjo Bronius Kelbauskas. Be didesnių pataisymų spektaklis buvo rodomas iki pat 1941 m. Po II pasaulinio karo Leningrado baletmeisteris Fiodoras Lopuchovas į Vilnių perkėlė S. Kirovo operos ir baleto teatro variantą, šiek tiek paredagavęs libretą bei mizanscenas. Nuo 1974 m. teatre vyko Elegijaus Bukaičio pastatytas spektaklis, jam priklauso ir paskutinioji lietuviškoji „Gulbių ežero“ redakcija. Vis dėlto visos lietuviškosios redakcijos nepasižymi ambicingais mėginimais palikti savo pėdsaką, visose jose didesnę dalį užima choreografiniai pirmavaizdžiai – L. Ivanovo ir M. Petipa režisūriniai, struktūriniai bei choreografiniai sprendimai.

ENBallet is probably the only form in the whole system of theatrical genres that yields itself to reproduction. On the basis of the musical score and the plastic form -the choreography - of the ballet performance, it is possible to stage pretty exact productions of the same ballet performance for several times and in several places despite the fact that its author is gone. Therefore, from all the theatrical forms, the description 'classical' - model - suits best to ballet. On the basis of comparative and culturological methods, the article discusses and evaluates the tradition of staging Piotr Tchaikovsky's "Swan Lake" - the most popular classical ballet - on the Lithuanian stage: the versions of Pavel Petrov (1928), Nikolay Zverev (1931), Fiodor Lopukhov (1948), Elegijus Bukaitis (1974 and 1992), and Vytautas Brazdylis and Piotr Gusev (1982).