Dramaturgijos ir scenos kontroversijos prieškario Lietuvos teatre
LTStraipsnyje atskleidžiami 3-iojo ir 4-ojo XX a. dešimtmečio lietuvių scenos ir dramaturgijos prieštaringi ryšiai scenos menui profesionalėjant ir siekiant gilesnio psichologinio realizmo, tuo pat metu ieškant kelių išreikšti "tautos dvasią" per istorinę poetinę dramaturgiją, maironiškąją romantinę literatūros tradiciją. Prieškario dvidešimtmetį drama ir scena iš esmės buvo lygiaverčiai kūrybos partneriai. Nė vienas iš jų nebuvo išsiveržęs toliau į priekį, praaugęs ar atsilikęs nuo jo savo meninėmis aspiracijomis, meniniu lygiu. Teatras laukė iš dramaturgų reikšmingo turinio, naujų idėjų, galbūt ir formos naujovių, tuo tarpu rašytojai kūrė juos išugdžiusiam teatrui. Tačiau lietuvių teatro silpniausioji grandis buvo modernaus teatro formavimasis - nei režisūra, nei dramaturgija šiuo požiūriu nė žingsnio nepasistūmėjo į priekį. Nors modernizmas mūsų teatro dirvoje nesiskleidė, realizmo kelias taip pat buvo duobėtas, nenuoseklus, neturintis aiškios perspektyvos. Lietuvių realistinei dramai grėsė pavojus nuslysti į lėkštą gyvenimo iliustravimą. Akivaizdus visų dramos veikalų bendras vardiklis - formos neapibrėžtumas ir minties abstraktumas, poetizmai ir lyrizmai, veiksmo sąlygiškumas, psichologinis nenuoseklumas, bekūnis idėjų plevenimas.
ENThe article addresses the issue of the relation and interaction between the stage and dramaturgy in pre-war Lithuanian theatre. At that time the theatre was trying to escape the grip of amateurism: it was seeking deep psychological realism, although the inherited traditions and the wish of the young state that had set itself free from a long-lasting oppression to express its identity through various theatrical forms compelled it to stage romanticized poetical historical dramas. These conflicting tendencies and the inability of Lithuanian theatre forms of the first half of the 20th century to employ the practices of world literature and dramaturgy were possibly the sources of its uniqueness that revealed itself later.
