Регионалистика как проект анализа территориального и глобального дискурсов

• Regionalism as a cultural alternative to globalisation
• Area studies as a project for the analysis of territorialism and globalism
• Regionalistika kaip teritoriškumo ir globalumo diskursų analizės projektas

LTRegionistika vadinamas istoriškai Vakarų humanistikos sistemoje susiklostęs įvairių pasaulio regionų (Azijos, Afrikos, Artimųjų Rytų, Lotynų Amerikos, Okeanijos, Rytų Europos ir t.t.) kultūrų ir visuomenių studijų laukas. Aptariami šio tarpdisciplininio lauko teoriniai ir instituciniai aspektai, kurių suvokimas būtinas apmąstant regionistikos vietą skirtingose mokslo ir studijų sistemose, o kartu apibrėžiant jos moksliškumo pagrindus. Regionistikos istorija ir transformacijos neretai skatino permąstyti studijų ir mokslo nomenklatūros principus, peržiūrėti humanitarinių mokslų pritaikomumo strategijas, ypač globalizacijos sąlygomis. Regionistikos istorijos, tikslų ir perspektyvų analizė leidžia formuluoti platesnes išvadas, kurios atskleidžia XX a. II-ojoje p. pakitusią discipliniškumo humanitariniuose ir socialiniuose moksluose sampratą ir santykius tarp akademinių disciplinų. Prieinama prie išvados, kad regionistikos vertinimas disciplininių mokslų požiūriu išduoda iki šiol labai įtakingą ir nekritiškai suvokiamą XIX a. akademinėje sistemoje įsigalėjusį instituciškumo tapatinimą su discipliniškumu, visiškai ignoruojant nedisciplinines instituciškumo formas. Toks požiūris paverčia universitetus disciplininės logikos vykdytojais ir iki kritinės ribos sumenkina universiteto vaidmenį visuomenės gyvenime, sudaro kliūtis akademinės rinkos plėtrai. Ši situacija veda prie institucijos viduje konkuruojančių galios centrų sukuriamo abstraktaus, tačiau totalinio disciplininio režimo, kuris iš principo paneigia istorinę universiteto misiją. Išeitis iš tokio instituciškumo modelio yra santykių tarp universiteto ir discipliniškumo permąstymas. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Diskursas; Regionalizacija.

ENRegionalism is a field of cultural and social studies of different regions of the world (Asia, Africa, Near East, Latin America, Oceania, Ester Europe, etc.) that has historically formed in the system of Western humanistics. Theoretical and institutional aspects of this interdisciplinary field are discussed and their perception is necessary when considering the place of regionalism in different systems of research and higher education, and at the same time defining the fundamentals of its scientific nature. The history and transformations of regionalism often encouraged the principles of higher education and research nomenclature to be reconsidered, strategies of adaptability of the humanities to be reviewed, especially under globalisation conditions. The analysis of the history, aims and perspectives of regionalism enables broader conclusions to be drawn, which reveal the conception of discipline that changed in the second half of the 20th century and relations between academic disciplines. The conclusion can be drawn that evaluation of regionalism from the point of view of disciplinary sciences testifies to identifying institutionalism and discipline, absolutely ignoring non-disciplinary forms of institutionalism. This viewpoint turns universities into executors of disciplinarian logic and belittles the role of a university in public life, creates obstacles to the development of the academic market. This situation leads to the abstract regime created inside the institution by competing centres of power, which denies the historical mission of the university. Reconsidering the relations between the university and discipline is the way out of this model of institutionalism.