LTPastaraisiais dešimtmečiais, gilėjant tradicinės Vakarų kultūros ir sąmonės krizei, itin stiprų poveikį dvasiniam Vakarų atsinaujinimui daro tradicinės Rytų kraštuose susiformavusios pasaulėžiūrinės sistemos, kurių elementai skverbiasi į įvairias postmoderniosios kultūros ir humanistikos sritis. Labai savitai tai skleidžiasi psichoanalizėje, kuri ilgą laiką buvo vadinama savitu Vakarų kultūros reiškiniu. Nuolatos puolama, kritikuojama ir naujomis formomis atgimstanti dabartinė psichoanalizė, kaip ir kitos dabartinės humanistikos sritys, aktyviai sąveikauja su kitomis Rytų civilizacijos idėjomis ir integruoja jas į savo pasaulėžiūrą ir metodologinį instrumentarijų. Šis pofreudinės, ypač postmodernios, psichoanalizės lankstumas yra viena pagrindinių priežasčių, kodėl ji po prieš kelis dešimtmečius išgyventos krizės, naujais stiprios Jacques'o Lacano ir prancūziškojo postmodernizmo ideologijos paveiktais pavidalais skverbiasi į įvairias postmoderniosios kultūros sritis ir išsaugo įtaką iki šiol. Pofreudinė psichoanalizė ne mažiau nei klasikinė yra dėmesinga jautriausiems žmogaus pasąmonės pokyčiams, įvairioms kraštutinėms situacijoms, paradoksalioms būsenoms, iracionalioms aistroms, kurioms aiškinti pasitelkiamos įvairios ne vienos srities prieigos, tyrinėjimo strategijos, įvairių Rytų civilizacijų sukurti žmogaus psichikos, jo pasąmonės pažinimo būdai. Tai, kad neklasikinėje pofreudinėje ir post-moderniojoje psichoanalizėje atsisakoma daugelio anksčiau vyravusių nuostatų ir ieškoma naujų ne tik racionalių pasąmonės pažinimo būdų, - neabejotinai vienas didžiausių jos laimėjimų, liudijančių apie šios humanistikos pakraipos gyvybingumą. Esminiai žodžiai: dzenbudizmas, pofreudinė psichoanalizė, komparatyvizmas, Jungas, Frommas, Suzuki.
ENIn the post-Freudian psychoanalysis and, especially, in the writings of Carl Gustav Jung, Erich Fromm as well as their followers, the reliance on the power of rational mind is fading and new attitudes of thinking that bring the post-Freudian psychoanalysis close to oriental traditions start to preponderate. It is obvious that turning to individual's depths, to something that has not yet been actualised, to something potential that is springing up without being named, i.e. striving to understand and overmaster one's passions, become common to psychoanalysis and to millenary thinking traditions of the Orient, which enables to search for parallels. Oriental motives and parallels with psychoanalysis become especially obvious in Erich Fromm's theory on art of life and art of loving by which he claims that most of westerners should change their orientation towards the world and themselves. He persistently recommends to focus attention on Zen philosophy that teaches to take life as a constant birth where every morning and day are full of blessedness and where every individual becomes "a creator of life, which we all are, though have forgotten it". Followers of humanistic psychoanalysis view Zen Buddhistic practice as a psycho-technique worth to be followed because it can help to struggle free from insularity of conventional thinking and to restore the lost harmony with eternal rhythm of nature. E. Fromm's insight and A. Maslow's peak-experiences are analogues of zen buddhistic satori. It is interesting that psychoanalysis, originally being critical of religion, turns into its ally after absorption of the experience of oriental psychological theories. Key words: Zen Buddhism, Post-Freudian psychoanalysis, Comparativism, Jung, Fromm, Suzuki.