Paribių problema šiuolaikinėje dailėje

LTStraipsnyje nagrinėjamos ribos ir paribių sampratos šiuolaikinės dailės teorijoje. Jų horizontalūs ryšiai gretinami su vertikaliu hierarchiniu magistralės ir marginalijos santykiu tradicinės dailės lauke. Šiame kontekste paryškinamos ir patikslinamos šiuolaikinės dailės reiškinių interpretacijos - pirmiausia tarpdisciplininė kūryba ir vietos specifiką ženklinančių kūrinių teritorializavimas "užribyje" Analizėje remiamasi teoriniu Vakarų XX a. II pusės dailės raidos modeliu, nagrinėjančiu vėlyvojo modernizmo transformaciją į postmodernizmą. Paribių problema šiuolaikinėje dailėje - vienas iš klausimų, kurie suteikia galimybę įvertinti įsitvirtinusius požiūrius. Šiuolaikinės dailės lauke paribiai veikia kitaip nei iki postmodernizmo. Horizontalioje struktūroje, kur ryšiai įgauna ne piramidės, o veikiau tinklo pavidalą, įsivaizduojamų sandūrų, ribų išties daugiau nei tradiciniame vertikaliame modelyje. "Paribių sindromas" Lietuvoje turi du aspektus: ribų "saugojimą" dailės teritorijoje, ribos ir paribiai horizontaliame dailės lauke išties yra tik simboliniai. Kita vertus, sinchroniškas dviejų strateginių modelių - horizontalaus ir vertikalaus - koegzistavimas nūdienos dailėje neleidžia pamiršti, kad ir tradicinis magistralių bei marginalijų palyginimas būna veiksmingas.

ENThe article analyses concepts of boundaries and margins in the field of contemporary art. Their horizontal relation is compared to the vertical model of mainlines and margins in traditional arts. In this context, some interpretations of contemporary art works frequent in Lithuanian art criticism, particularly those of interdisciplinary creation and the "marginalization" of site-specific works are discussed. Interdisciplinary approaches and creative strategies of art in the post-medium condition are distinguished. Due to conceptual deterritorialization of the notion of site in Post-modernism, site-specific works are articulated in the post-medium art context, avoiding the reconstruction of the boundary breaking model typical of Late Modernism. The analysis is based on the theoretical insight into the development of contemporary art in the 2nd half of the 20th c., following the transformation of late modern strategies into postmodern ones.