Mindaugo Urbaičio muzika dramos teatro spektakliams (1972–1985)

LTMindaugas Urbaitis buvo vienas produktyviausių 8-9-ojo deš. teatro kompozitorių, sukūręs per septyniasdešimt šio žanro muzikos pavyzdžių. Straipsnyje bendrais bruožais apžvelgiamos 1972-1985 m. sukurtos teatrinės kompozitoriaus partitūros, remiantis pašnekesiais su autoriumi bei šios muzikos rankraščiais, atgaivinamos kai kurios jos kūrimo detalės ir ypatumai. Teatrinėse M. Urbaičio partitūrose akivaizdus vientisumas, stilistinis grynumas, kruopštus komponavimas, racionalumas. Logiškai apmąstyta kiekvieno muzikinio epizodo paskirtis, funkcija, muzika jungiama su žodžiu, judesiu, mimika. Pirmieji kūriniai teatrui sukurti Valstybiniame jaunimo teatre, po jų užmegzti kūrybiniai ryšiai su kitais teatrais: Vilniaus universiteto Kiemo teatru ("Siena", "Keturi kryžiai saulėje"), Kauno valstybiniu dramos teatru ("Geismų tramvajus", Vilniaus "Lėlės" teatru, Šiaulių dramos teatru ("Freken Julija"), Valstybiniu akademiniu dramos teatru ("Vyšnių sodas"). Ypač ryškus kompozitoriaus polinkis į minimalizmą, jo technologinių priemonių diktuojama išraiška suteikia dramos teatro partitūroms išskirtinumą ir savitumą.

ENM. Urbaitis' music for drama theatre performances has never been thoroughly analysed. The composer has been creating it in this genre for a rather long time. With his over seventy pieces of music he was one of the most prolific composers of the eighties and nineties. In the composer's words, theatre made a great impact on his style. This paper reviews theatrical scores created by M. Urbaitis in the period of 1972-1985. Referring to the composer's musical manuscripts and interviews, some features and peculiarities of his creative work have been revised. The paper focuses on his more interesting works of music. In general, M. Urbaitis' music for drama performances is an original and engrossing page in the history of this genre. The composer's individual style, technological aesthetic canons permeate his theatrical scores. The latter are characterized by the composer's bent for minimalism and expression imposed by his technological instrumentality. The "striking" of his style in drama theatre is an indication of indispensability of the artistic composer's individuality to dramatic action. As if having a foreboding about it, V. Landsbergis has let it out that in the composer's music works there flashes "chamber theatre striving for universality".