Biblinės dramos ženklai ikiegzilinėje Bernardo Brazdžionio poezijoje

LTXX a. pradžia – laikotarpis, kai keičiantis žmonių mentalitetui tolydžio stiprėjančios individualizmo, reliatyvizmo ir subjektyvizmo tendencijos neišvengiamai paliečia visas kultūros sritis – filosofiją, religiją, meną. Ketvirtajame dešimtmetyje į lietuvių poeziją atėjusio Bernardo Brazdžionio poezija neabejotinai paliesta neokatalikybės idėjų, pagrindinis eilėraščių poetinis kodas slypi Biblijoje, jos įvaizdžių sistemoje, joje ieškoma vaizdingumo, literatūrinių parafrazių. B. Brazdžionis perkūrė Biblijos realybę, pritaikė ją savo laikmečiui, Biblijos idėjos ir motyvai atsiranda eilėraščiuose pagrįsti panašumo ir analogijos principais. Šio straipsnio tikslas – patyrinėti vieno žymiausių lietuvių poetų – B. Brazdžionio kūryboje atsiskleidžiančias laiko, erdvės bei žmogaus sampratas, atskleisti religinio patyrimo išgyvenimo specifiką, atsekti universaliųjų biblinių tiesų sklaidą ikiegziliniuose jo eilėraščiuose bei atverti vidinį jo poezijos religingumą. Siekiama atskleisti ne tiek religinių tiesų atspindėjimą eilėraščiuose, kiek gilų ir sudėtingą Dievo išgyvenimą, kai Transcendencija tampa žmogaus egzistencijos pagrindu. Biblinės išganymo istorijos ženklai pašventina B. Brazdžionio eilėraščių pasaulį, suteikia jam transcendentinį laiko ir erdvės matmenį. Biblinė istorija išsipildo šiame laike ir šioje erdvėje, įtraukdama į vyksmą ir modernaus pasaulio žmogų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Religinė poezija; Katalikiškasis egzistencionalizmas.

ENThe beginning of the 20th century is the difficult time in the human history. The tendencies of individualism, relativism and subjectivism influenced all the areas of the culture – philosophy, religion, art. In the third-fourth decades the Lithuanian poets tried to restore the principles of idealism, to bring back the ideals of good and justice to the life of the society. The people of the 20th century needed the ideas of eternity and God as the main true worth. The synthesis of idealistic-catholic mindset and national values was created. Bernardas Brazdžionis struggled to modern the space of the narrative, to renovate the structures of poetry and to release the literary speech like it was done by the Lithuanian representatives of avant-garde. His poetry was influenced by the ideas of neo-catholicity. The poet was trying to reveal the human and divine subsistence. B. Brazdžionis continued the paradigm of traditional-simulative relation to Bible, but traditional biblical genres – prophesy, prayer, psalm – were receding from canons, they were individualized. The poems were given the intonation of the prayer, the dialogical tone was stressed. The lyrical subject of the poems meditated on his own temporality and on the approximation of the death. At that time man turned to God and felt his special over-temporality. The human became the participant of the biblical drama and got the opportunity to receive the secret of the world in order to give it to other people. The eschatological hope of Salvation enclosed the Christian understanding of the death. Death was not supposed to be the end, so it was not understood as a tragedy.