Apie Katalikų Bažnyčios poziciją religinės dailės atžvilgiu XIX a. pab. – XX a. I pusėje

Direct Link:
Collection:
Mokslo publikacijos / Scientific publications
Document Type:
Straipsnis / Article
Language:
Lietuvių kalba / Lithuanian
Title:
Apie Katalikų Bažnyčios poziciją religinės dailės atžvilgiu XIX a. pab. – XX a. I pusėje
Alternative Title:
On the position of the catholic church with respect to religious art in the late 19th and the first half of the 20th century
In the Journal:
Menotyra. 2004, Nr.3 (36), p. 34-40
Keywords:
LT
XIX a. pab.-XX a. I pusės bažnytinė dailė; Dvasinė hierarchija; Apaštališkojo Sosto kongregacijų nuorodos dėl bažnytinės dailės; Bažnyčios kanonai; Liturginis atsinaujinimas; Istorizmas; XIX a. pab. - XX a. I pusės bažnyčių dailė; Bažnyčios kanonai; Apaštališkojo sosto kongregacijos nuorodos dėl bažnytinės dailės; Katalikų bažnyčia.
EN
Catolic church.
Summary / Abstract:

LTDailės kūrinių bažnyčiose paskirtis ir esmė – būti liturgikos akompanimentu, apeigų sutaurinimo priemone, meniškai išskiriant liturginio veiksmo vietą ir primenant žmogui Kūrėjo teikiamas malones. Bažnyčių dailė – tai Bažnyčios determinuota autonominė sritis. XIX a. pab.-XX a. pr. dėl savo autonomiškumo ji pergyveno didelę krizę, ir pirmąkart katalikybės istorijoje Bažnyčia ir meno pasaulis šitaip stipriai atitrūko vienas nuo kito. Tada atsiskyrė moderni tuometinė dailė (taip pat ir tradicine religine tematika) ir dailė, patenkanti į bažnyčią. Bažnytinio meno turinį ir pavidalą reglamentavo Bažnyčios kanonai, veikė aptariamojo laikotarpio Bažnyčios ideologija bei dvasinės vyresnybės nuostatos. Visa tai ir aptariama šiame straipsnyje, tikintis užčiuopti priežasties giją, padėsiančią narplioti XIX a. pab.-XX a. I pusės Lietuvos bažnyčių dailės problemas. Straipsnyje siekiama nusakyti svarbiausias taisykles, taikytas bažnytinei dailei (kanonų nuostatas, Apaštališkojo Sosto kongregacijų nuorodas ir kt.). Aptariant nagrinėjamo laikotarpio Bažnyčios hierarchų pažiūras dėl kultinio meno, atsižvelgta į tuometinės Bažnyčios ideologijos aktualijas ir remtasi įtakingų vokiečių dvasininkų nuomone apie naują religinį meną, dariusia įtaką Lietuvos dvasininkijai. [Iš leidinio]

ENThe article aims at describing the main standards applied to religious art in the period under discussion. The canons of the new Codex juris canonici, which was promulgated in 1917, actually entrusted the care of religious art to diocesan ordinaries. In the first half of the 20th century, the Roman congregations frequently treated the decrees of the Council of Trent as the canons of religious art. The topical matters of religious life were reflected in the norms of the Congregation of the Holy Office and the Congregation of Rites. The requirement to come back to historical tradition, which was among the most important requirements for religious art in the late 19th and the first half of the 20th century, was based theologically. It was associated with Neothomism, the official Church's philosophy, and with the essential aim of the Holy See in the early 20th century to revitalize the internal life of the Church and to strengthen the Christian spirit. For this purpose, the matters of special concern included liturgy, the purity of liturgical practice as well as religious art. In their celebration of historical Christian art, the spiritual authorities simultaneously protected the historicizing art.Despite the fact that the first half of the 20th century saw a wide spread of the Catholic liturgical renovation movement which was supported or initiated by the popes, and notwithstanding the issuing by the Roman Curia of important documents dedicated to religious art and the intentions of Church representatives to restore religious art from the state of stagnation, religious art constituted a small portion of the Church's interests and was on the margins of the broad range of Church's activities in the period under review. Though spiritual authorities in Western Europe (as well as in Lithuania) spoke against the standardized, industrial form of religious art, churches abounded in stereotyped objects of art. They fulfilled the function of a religious work, because they were clear signs that could be easily perceived by the faithful. On the other hand, the unified production of art in churches, to paraphrase Pius XI, neither violated the sanctity of altars nor had a negative impact on piety of the faithful nor profaned the sacred values as some pieces of modern Christian art do. [From the publication]

ISSN:
1392-1002; 2424-4708
Related Publications:
Permalink:
https://www.lituanistika.lt/content/12273
Updated:
2018-12-17 11:21:56
Metrics:
Views: 10    Downloads: 4
Export: