Urażone magnackie ambicje czy racja stanu? : U źródeł opozycn wobec kandydatury Stanisława Leszczyńskiego W bezkrólewiu 1733 roku

LTLenkijos istoriografijoje yra įsigalėjusi nuomonė, kad 1733 m. – bekaralmečio laikotarpiu – Stanislovo Leščinskio šalininkai išmaniai veikė Abiejų Tautų Respublikos interesų naudai ir kovojo dėl jos nepriklausomybės nuo kaimyninių šalių galybės. Tuo tarpu saksiškos kandidatūros šalininkai buvo traktuojami kaip išdavikai, besirūpinantys tik savo privačiais siekiais. Iš seniausiai atliktų tyrimų šia tematika, vienintelio Tadeuszo Wojciechowskio įžvalgos atskleidė sudėtingą tuometinę Abiejų Tautų Respublikos padėtį ir, kad kai kurių magnatų pasisakymai, palaikantys saksišką kandidatūrą buvo nulemti įvertinus tarptautinę situaciją, o tai galima būtų laikyti tėvynės išgelbėjimu. Šiame straipsnyje yra nagrinėjami bekaralmečio laikotarpiu susidariusi situacija valstybės viduje, politinių grupuočių, palaikančių vieną ar kitą pretendentą į Lenkijos – Lietuvos sostą, interesai, karaliaus rinkimų peripetijos, tuometinės tarptautinės situacijos poveikis vienokiems ar kitokiems kilmingųjų politiniams sprendimams. Pastarieji, renkant karalių, turėjo atsižvelgti ne tik į savo interesus, bet ir į rusiškus, švediškus, austriškus, prancūziškus, turkiškus ir totoriškus faktorius tarptautinėje politinėje arenoje. Autorius atkreipia dėmesį, kad kilmingieji, kuriuos siejo bendros pažiūros dėl kandidato į Lenkijos – Lietuvos sostą, nebuvo vieningi dėl tokias pažiūras suformavusių motyvų – antai Stanislovo Leščinskio kandidatūros priešininkų tarpe buvo susiformavusios bent dvi skirtingus motyvus ir siekius turėjusios grupės.

ENAn opinion prevails in the Polish historiography that in 1733, during the Interregnum, supporters of Stanisław Leszczyński smartly protected the interests of the Polish-Lithuanian Commonwealth and fought for its independence from the power of the neighbouring countries, while the supporters of the Saxon candidacy were treated as traitors, caring only about their private objectives. Only the insights of Tadeusz Wojciechowski among the earliest researchers of the topic revealed the complicated situation of the Polish-Lithuanian Commonwealth at that time and certain tycoons’ statements favouring the Saxon candidacy were determined by the international situation, and this can be deemed the saving of the native land. This article analyses the situation within the state during the Interregnum, the interests of political groups, supporting a certain candidate to the Polish-Lithuanian throne, the perepeteia of king elections, the impact of contemporary international situation on the nobility’s political decisions. The latter had to take into account not only their own interests but also the Russian, Swedish, Austrian, French, Turkish and Tartar factors in the international political arena, when electing the king. The author points out that the nobility, who had a common approach towards the candidate to the Polish-Lithuanian throne, were not united because of the motives behind this approach, for instance, at least two groups with different motives and objectives formed among the opponents to Stanisław Leszczyński’s candidacy.