Apie nerimastingą "Neapykantos formų" vaizduotę : recenzija

LTLeonido Donskio monografijos "Neapykantos formos: nerimastinga šiuolaikinės filosofijos ir literatūros vaizduotė" turinį apibūdina pavadinimas ir pasirinkti B. de Spinozos, D. Humo bei L. Wittgensteino epigrafai. Šie autoriai atkreipė dėmesį į nepagrįstus apibendrinimus, klaidingas indukcijas, kai asmeninė ar kito asmens kaltė atitolinama ją priskiriant trečiam asmeniui, ištisai socialinei grupei, klasei ar net tautai. Susvetinimo, atitolinimo, socialinės ir simbolinės atskirties mechanizmai padeda išvengti neapibrėžties, kaltės jausmų, tačiau sukuria erdvę nerimastingai vaizduotei bei tarsi kompensuojančiai asmeninę stoką neapykantai. Čia Donskis remiasi remiasi Z. Baumano "kolektyvinės moralinės adiaforos" samprata, ja apibūdindamas kolektyvinio skausmo, negandos perkėlimo fenomenus, kurie susvetinami ir sutapatinami su stereotipizuotomis blogio formomis. Neapykantos fenomeną jis taip pat sieja su modernistinės individualizmo bangos ir reliatyvizmo pažadintu neapibrėžtumu, baime, nerimu, pavydu, neapykanta tam, kas turi aiškias moralines vertybes ir apibrėžtą identitetą. Kita vertus, gundymas aiškumu ir apibrėžtimi tampa modernia manipuliacijos forma ir sąlygoja modernias nepakantos formas. "Neapykantos formos" parašytos pakankamai ryškiu viešojo intelektualo stiliumi. Atitinkamai ir autoriai, kuriais Donskis remiasi kaip savo prielaidomis, vienaip ar kitaip sąveikauja arba su viešųjų intelektualų, arba su viešosios socialinės kritikos atstovų mintimis.Reikšminiai žodžiai: Leonidas Donskis; Leonidas Donskis.

ENThe content of the monograph by Leonidas Donskis “The Shapes of Hate: Uneasy Imagination of Contemporary Philosophy and Literature” (Neapykantos formos: nerimastinga šiuolaikinės filosofijos ir literatūros vaizduotė) is defined by its title and the selected epigraphs by B. de Spinoza, D. Hume and L. Wittgenstein. These authors paid attention to unjustified generalisations, and wrong inductions where the personal guilt or the guilt of another person is distanced by assigning it to a third person, a whole social group, class and even nation. The mechanisms of alienation, distancing, social and symbolic separation help to avoid uncertainty, a sense of guilt, however, they create a space for an uneasy imagination as if compensating for a personal lack of hate. Here Donskis refers to Z. Bamann' concept of collective moral adiaphora, defining by it the phenomena of collective pain, transference of troubles which are alienated and identified with the stereotyped shapes of badness. He also relates the phenomenon of hatred with vagueness, fear, anxiety, jealousy, loathing of something that has clear moral values and defined identity, woken by the wave of modernistic individualism and relativism. On the other hand, seduction by clarity and definition becomes a modern form of manipulation and conditions modern forms of intolerance. “The Shapes of Hate” is written in the rather bright style of a public intellectual. Appropriately, the authors to whom Donskis refers, as well as their assumptions, in one or another way relate either to the ideas of public intellectuals or representatives of public social critics.