Religinė muzikos transcendencija O. Narbutaitės "Tres Dei Matris Symphoniae"

LTTres Dei Matris Symphoniae įtvirtina O. Narbutaitės pasaulėjautos originalumą. Kūrinys liudija religinės patirties savitumą ir autonomiją, asmenišką, intymų santykį su sacrum sfera. Subjektyvi temos traktuotė atsiskleidžia ir per parinktus Umberto Eco, R.M. Rilkes, Bruno Schulzo ir kt. tekstus, kurie jau sukūrus muziką pateko į knygelę-anotaciją. Tekstų atranka autorės siejama su vidiniu muzikos turiniu, taip pat Marijos gyvenimo aprašymu. O. Narbutaitė nesilaiko religinės muzikos kanonų (nors vartoja Stabat Mater, Ave Maria, Gloria tekstus), tačiau tai nesumenkina čia išreiškiamo religinio jausmo gylio. Kūriniui svetimas transcendentinės patirties rutinizavimas, vartotojiškas religijos prieglobstis. O. Narbutaitės Tres Dei Matris Symphoniae, beje, kaip ir kituose kūriniuose tarsi patiriame "nematomos religijos" (T. Luckmann) buvimą, kai ritualas perkeliamas į širdį, o kultas - į dvasią. Patekti į sakralią tikrovę vis dėl to padeda mitai, simboliai, siejami su tam tikrais archetipais, kurie sakralų meną daro suprantamu. O. Narbutaitė kūrinyje juos pasitelkia. Tai, anot autorės, Šv. Trejybės simbolis - trikampis, kuris drauge simbolizuoja tris kūrinio dalis (Angelus Domini, Bethleem, ir Mater Dolorosa): linija žemyn - Apreiškimas, horizontaliai - Gimimas, aukštyn - Nukryžiavimas. Trys dalys apima tris pagrindinius Marijos gyvenimo momentus, susijusius su Kristumi. Tres Dei Matris Symphoniae sąranga vientisa, simfoninė, choro vaidmuo čia mažesnis nei orkestro. Tai trys atskiros simfonijos ir drauge vieningas simfonijų ciklas, įspūdingas muzikos religingumu, šventumu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Narbutaitė; Religinė muzika; Sacrum-profanum; Savitumas; Tekstai; Vizualūs menai; Muzikos audinys; žanras.

ENTres Dei Matris Symphoniae (2003), a cycle of three symphonies by Onutė Narbutaitė, has remarkably confirmed the originality of composer’s worldview. It bears a testimony to the individuality and autonomy of her religious experiences, as well as her intimate relationship with the sphere of sacrum. Her subjective treatment of the religious subject (The Mother of God) reveals itself through various accompanying texts by Umberto Eco, Rainer Maria Rilke, Bruno Schulz and many others, compiled by the composer in the programme notes for the work’s premiere performance. She has chosen those texts by relating them associatively to the inner content of her music and some of the most important moments in the life of the Virgin Mary. In her work, Narbutaitė is somewhat distancing herself from directly articulated canons of religious music though employing such canonical texts as Stabat Mater, Ave Maria and Gloria. To enter that religious dimension, one must nevertheless resort to rituals, symbols, related to certain archetypes, which facilitate the comprehension of the sacred art. Narbutaitė at the beginning of the score drew a triangle, according to composer, "a symbol of the Holy Trinity - which at the same time represents symbolically the subject matter of the work’s three movements ("Angelus Domini", "Bethleem", "Mater Dolorosa"): a descending line - the Annunciation; a horizontal line - the Nativity; and an ascending line - the Crucifixion". [From the publication]